Šių metų krikščionių vienybės aštuondienio tema – „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, ir artimą kaip save patį“. Tad bendriausias kontekstas, įprasminantis savaitę – tai Jėzaus paliktas didysis Įsakymas mokiniams. Įvykio ir liturginės šventės sąsaja neatsitiktinė. Apaštalo Pauliaus kristologija ir ekleziologija išskirtinė savo universalumu, todėl svarbi visiems krikščionims. Tokios datos visuomet reikšmingos, nes jų metu Romos vyskupo išsakytos mintys – tai būdas sužinoti, kokia II Vatikano susirinkimo krikščionių vienybės programos įgyvendinimo trajektorija juda Katalikų Bažnyčia šiandien. Tai, jei norite, ir tam tikras laiko ženklas.

Popiežiaus žinią būtų galima išskirti į dvi dalis: a) Naujojo Testamento įvykių refleksija krikščionių vienybės savaitės temos kontekste ir b) II Vatikano susirinkimo dekreto dėl ekumenizmo „Unitatis Redintegratio“ labai preciziška interpretacija, išryškinanti, kuriems dekreto aspektams įgyvendinti šiandien skirtinas didžiausias dėmesys. Remiamės išsamiu Vatikano oficialaus leidinio „L’Osservatore Romano“ pateiktu homilijos persakymu tekste „Reciprocal understanding comes from growing in the service of God and neighbour“.

Naujasis Testamentas. Įstatymo mokytojas ir apaštalas Paulius

Popiežius pradeda klausimu. Klausimai, o ne atsakymai šioje homilijoje apskritai buvo vyraujantis akcentas. Bet ne tiesiog klausimu – Pranciškus apibrėžia, koks būtų teisingai iškeltas klausimas. Reikia klausti ne to, sako Romos vyskupas, „kas yra mano artimas?“, bet „ar aš elgiausi kaip artimas?“. Šias klausimų formuluotes aiškiai įkontekstina Jėzaus pokalbio su Įstatymo mokytoju ištrauka Evangelijos pagal Luką 10 skyriuje.

Popiežius Pranciškus kalba tikintiesiems per audienciją TV2000 ir „Radio InBlu“ vadovams bei darbuotojams Vatikano Pauliaus VI salėje 2024 m. sausio 29 d. EPA-EFE nuotrauka

Mokytojas, bandydamas Jėzų, klausia, ką turėtų daryti, kad gautų / pelnytų amžinąjį gyvenimą. Jėzui perklausius, o ką jis randąs Įstatyme, mokytojas teisingai atsako į klausimą. „Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27). Bet pakartotinai pasitikslina, kas yra jo artimas. Įsižiūrėkime: tokia klausimo formuluotė, nors atrodo akademiškai nepriekaištingai, bet slepia meilę linkusią matuoti širdį. Apibrėžiant, kas priklauso artimojo rūšiai, tektų išvardyti atvejus, o tai yra žmones, kurie jai nepriklauso. Galime tik hipotetiškai spėti, kad mokytojas akivaizdžiai tikėjosi ir buvo užtikrintas, jog samarietis nebus priskirtas artimojo kategorijai. Meilė artimui, tačiau jau būtų sąlygiška.

Bet Pranciškus teigia, kad ši istorija ir apie mus. Išties klausimą iš trečiojo asmens perspektyvos turi keisti klausimas iš pirmojo asmens perspektyvos. Kaip aš elgiuosi artimojo atžvilgiu? Toks klausimas reikalauja apsispręsti. Palyginimas apie gailestingąjį samarietį, kuris toliau plėtoja Jėzaus pokalbį su Įstatymo mokytoju, dar labiau šokiruojamai brėžia artimo meilės kryptį. Palyginime nuo sumušto ir apiplėšto žmogaus nusisuka kulto tarnai, o samarietis, laikytinas apskritai eretiku, yra tas, kuris pasigaili sumuštojo. Pranciškus sako, kad artimas yra kiekvienas pakrikštytas žmogus: „Maža to, kiekvienas šiame pasaulyje yra mūsų brolis ir sesuo, ir visi kartu mes sudarome žmonijos simfoniją, kurios Kristus yra pirmagimis ir atpirkėjas.“

O dėl visumos simfoniškumo – tai jaučiama šveicarų teologo Hanso Urso von Balthasaro minties įtaka. Cituoju toliau kartu versdamas: „Tiktai meilė, kuri tampa neatlygintina tarnyste, tiktai meilė, kurios Jėzus mokė ir kurią įkūnijo, priartins krikščionis vienus prie kitų. Tiktai meilė, kuri neprimena praeities tam, kad pasiliktų atokiai ar parodytų prikišamai pirštu. Tik meilė, kuri Dievo vardu iškelia brolius ir seseris pirmiau šarvuotos mūsų religinių struktūrų gynybos, tik ši meilė mus suvienys. Pirmiausia mūsų broliai ir seserys, o paskui struktūros.“

Įdomus perėjimas nuo šios Šventojo Rašto ištraukos Evangelijoje pagal Luką prie apaštalo Pauliaus atsivertimo istorijos. Bet pereinama ne prie pirma paminėto Pauliaus atsivertimo Apaštalų darbų 9 skyriuje, kuriame Paulius klausia apsireiškusio Jėzaus: „Kas tu esi, Viešpatie?“, o Apaštalų darbų 22 skyriaus, kur Paulius savo apsigynimo kalboje prisimindamas Damasko įvykį, radikaliai pakeitusį jo gyvenimą, jau klausia Jėzaus: „Ką man daryti, Viešpatie?“. Taip šis klausimas susisieja su Įstatymo mokytojo klausimu Jėzui: „Ką man daryti, kad gaučiau amžinąjį gyvenimą?“ Pastarasis, orientuotas į pasisavinantį gavimą, Pranciškaus teigimu, Dievą instrumentalizuoja žmogiškąjį ego maksimalizuodamas.

O Paulius pačiu klausimu centralizuoja Dievo balsą, kurio nori klausytis. Cituoju: „Visos pastangos pasiekti pilną vienybę yra pašauktos keliauti Pauliaus keliu, decentralizuojant mūsų idėjas tam, kad išgirstų Dievo balsą ir teiktų Jam erdvę pačiam imtis iniciatyvos.“ Labai graži popiežiaus parinkta šv. Irenėjaus citata, skirta Bažnyčios vienybės temai: „Tas, kuris siekia tiesos, neturėtų sutelkti dėmesio į skirtumą tarp vienos ir kitos natos, manydamas, kad jos sukurtos būti skirtingos ir nesusijusios viena su kita. Jis turėtų suprasti, kad vienas ir tas pats asmuo sukūrė ištisą melodiją.“ Klausytis Dievo, kuris yra vienybės iniciatorius ir atbaigėjas. Klausytis maldoje, kuria dvasiškai realizuojamas Bažnyčios vienijimas. Toks yra ir pagrindas, kuriuo remiamasi cituojamas „Unitatis Redintegratio“.

Vidinis atsivertimas – tai atogrįža į Kitą, kaip suformuluotų didis žydų mąstytojas Emanuelis Levinas. Bet tam reikia suspenduoti savuosius vertinimus, išankstines nuostatas ir dalyvauti dėmesingo klausymosi režimu. Vidinio atsivertimo kelias yra labai sunkus, nes reikalauja sutelkto ir ilgalaikio sąmoningumo savęs paties atžvilgiu. Konstruktyvios savikritikos. Tam reikia ir nuolankumo, ir drąsos.

Dekretas dėl ekumenizmo

Beje, kas nesilankėte Šv. Pauliaus bazilikoje, apsilankykite. Tiesiog didingas reginys. Ta gamtinė aplinka, kurią skrodžia apaštalo Pauliaus skulptūros stotas, tartum kviesdamas sustabdyti žvilgsnį ir įsižiūrėti, ir žiūrint klausytis tautų apaštalo. Tuomet pats takas, vedantis į Baziliką. Juo eidamas pirmąkart pasijutau lyg dalyvaujantis kažkokioje erdvėje tarp tikrovės ir idealybės. Kas skaitė, prisimena „Narnijos kronikų Burtininko sūnėną“. Tas epizodas, kuriame Digoris ir Polė, iškeliavę į kitą pasaulį, atsidūrė tarsi tarpinėje girios erdvėje. Bet ši erdvė tarytum palaimingas neapibrėžtumas. Nežinomoje naujoje vietoje paprastai jaučiamės nesaugiai. Nedrąsiai. O tai tokia šilumą teikianti nežinomybė. Ir pati Bazilika! Užeikite būdami Romoje.

Beje, skaitydamas homilijos tekstą, dėl geresnio konteksto išmanymo ir prisiminimo šiandien iš naujo persiskaičiau ekumenizmo dekretą. Skaičiau atnaujintą vertimą puslapyje Katalikai.lt. Jis daug geresnis už sovietmečiu atliktą knyginį II Vatikano susirinkimo nutarimų vertimo variantą. Pasiskaitykite. Kitaip nesuprasite, koks teologiškai turtingas ir pakitęs Bažnyčios požiūris į Bažnyčios vienybę, kuris, beje, kasmet iš naujo permąstomas. To pavyzdys ši homilija.

Dvi mintys cituojamos iš dokumento. Pirma: „Kuo artimesnė jų vienybė su Tėvu, Žodžiu ir Dvasia, tuo giliau ir lengviau jie [krikščionys – aut. past.] gebės augti abipuse meile.“ Antra: „Ekumenizmas nebus vertas savo vardo be vidinio atsivertimo.“ Tai, kuo užbaigtas Naujojo Testamento skaitinių apmąstymas, natūraliai atveda į universaliausią ir intymiausią vienybės pagrindą – intensyvų santykį su Švč. Trejybe. Kita vertus, reikalingas vidinis atsivertimas horizontalioje santykio plotmėje su kitu broliu ar seserimi. Kantriai ir dėmesingai klausytis. Neskubėti piršti savo „žinojimo“, kokia klaidinga jų doktrina.

Dažniausiai tas žinojimas iš tiesų būna grįstas ne akademinėmis teologijos studijomis ar realia ilgalaike brolių iš kitų konfesijų pažintimi, o parapiniais „pletkais“, kurių ir pats ne kartą esu girdėjęs iš pernelyg uolių, bet be argumentų kalbančių kunigų. Vidinis atsivertimas – tai atogrįža į Kitą, kaip suformuluotų didis žydų mąstytojas Emanuelis Levinas. Bet tam reikia suspenduoti savuosius vertinimus, išankstines nuostatas ir dalyvauti dėmesingo klausymosi režimu. Vidinio atsivertimo kelias yra labai sunkus, nes reikalauja sutelkto ir ilgalaikio sąmoningumo savęs paties atžvilgiu. Konstruktyvios savikritikos. Tam reikia ir nuolankumo, ir drąsos.

Kaip Pranciškus reziumuoja pamokslą, Jėzaus atsakas į Pauliaus klausimą yra toks: „Kelkis ir eik.“ „Taigi leiskime sau atsikelti Kristaus vardu iš mūsų išvargusios rutinos ir iš naujo išsiruošti, nes to jis tikisi, ir to jis tikisi tam, kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21). Šis išsiruošimas – tai ne aštuonių dienų per metus atkarpėlė. Tai visų metų užduotis. Pasaulis globalėdamas tampa vis labiau susijęs. Uždarų autoritarizmo pagrindu grįstų visuomenių mažėja, todėl daugėja susitikimų su kitų kultūrų žmonėmis ir kitų konfesijų krikščionimis. Nuo to nepabėgsime. Nebent į virtualią olą, kuria ir kurioje luošiname patys save. Tad ekumenizmas kaip visų metų programa net objektyvių globalėjančio pasaulio aplinkybių stumiamas į mūsų tikrovę. Klausimas: ar ruošiamės, ar snaudžiame? Skaitykime Bažnyčios dokumentus, skaitykime Bibliją, melskimės. Pirmųjų studijos mūsų vietinėms bendruomenėms, parapijoms ir mums patiems duoda apytikres orientacines gaires, kaip būti krikščionimi kataliku šiuolaikiniame pasaulyje. Esama nemažo skirtumo: eiti per platų, dar mažai pažintą mišką su kompasu ar žemėlapiu, ar be jų.

Gediminas Zelvaras