Lietuvio, mokančio slavų kalbas, ausiai Grabnyčios asocijuojasi su grabu (grob – „karstas“) – su mirtimi… O Bažnyčios liturginiame kalendoriuje tai yra šventė. Kur slypi šio lingvistinio disonanso su liturgine švente šaknys?

Michało Andriolli piešinys „Žvakių diena“, kuriame pavaizduotas kryžiaus ženklo deginimas ant lubų sijos. Wikipedia.org nuotrauka

Pati šventė yra archajiška – visai kitais pavadinimais ir kitokiomis prasmėmis ji buvo švenčiama romėnų, senovės graikų, žydų, keltų, germanų tradicijose. Nuo seno ir mūsų protėviai lietuviai pagonys šią dieną meldėsi Perkūnui – etnokultūrinėje tradicijoje ji vadinama Perkūno diena.

Perkūnijos ir žaibų mūsų protėviai labai bijojo, nes tai buvo akivaizdi grėsmė prarasti turtą ir gyvybę. Natūralu, kad senovės žmogus šaukdavosi maldoje dievų pagalbos. Baugu ir šiandien, nes, nepaisant šiuolaikinių technologijų, padedančių žaibus padaryti nekenksmingus, jie vis dar sukelia gaisrus, žūsta žmonės.

Grabnyčios ir gromnica

Gali kilti prielaida, kad Grabnyčios todėl, jog dėl žaibo sukelto gaisro žmonės mirdavo, todėl reikėdavo grabo (karsto), o žvakės laidotuvėse yra įprastas ir suprantamas dalykas, todėl per Grabnyčias bažnyčioje laiminamos (ne šventinamos!) žvakės.

Ne. Grabnyčios neturi nieko bendra su grabais – tai lingvistinis detektyvas. Užsukime į svečius pas mūsų kaimynus lenkus.

Gromnica – taip lenkiškai vadinama didelė vaškinė žvakė, kuri laiminama bažnyčioje vasario 2-ąją. Pagal liaudies tradiciją, žvakės pavadinimas kilęs iš žodžio gromny („garsus, griaustinis“). Sakoma, kad gromnicą reikia uždegti ir įstatyti į langą per audrą ir melstis, kad Matka Boska Gromniczna (Žvakių Dievo Motina) savo užtarimu apsaugotų namus ir apylinkes nuo žaibo.

Tradicijoje žvakė gromnica naudojama ne tik meldžiantis per audrą, bet ir Krikštui, Pirmajai Komunijai, taip pat uždegama prie mirštančiojo. Ko gero, tai, kad žvakė buvo uždegama mirštančiam žmogui, lietuviai ilgainiui žodį gromnica fonetiškai asimiliavo iki grabnyčios, pritaikydami jį būtent tai prasmei. Kartu nunyko ir Dievo Motinos žvakės reikšmė.

Žvakių Dievo Motina

Žvakių Dievo Motina – tai vienas iš Marijos titulų Katalikų Bažnyčioje, kilęs iš Tenerifės (Kanarų salų, Ispanijoje). 1392 m. du vietiniai Tenerifės gyventojai vandenyno pakrantėje aptiko bangų išmestą medinę Mergelės Marijos statulą su žvake. Jie paprašė vietinio guančų karaliaus padėti ją perkelti į vieną salos grotą. Istorija pasakoja apie stebuklingą žaizdų gijimą žmonėms, kurie paliesdavo statulą. Guančai pripažino Dievo Motinos statulos šventumą. Šis pripažinimas siejamas su krikščionybės Kanarų salose išplitimu ir Žvakių Dievo Motinos dienos kulto pradžia pasaulyje.

Titulas plačiai žinomas Ispanijoje, Lotynų Amerikoje, Filipinuose ir Lenkijoje. Žvakių Dievo Motina švenčiama vasario 2-ąją, per Viešpaties paaukojimo šventę, anksčiau vadintą Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsivalymo švente. Šventei skirtoje Evangelijos ištraukoje skaitome: Pasibaigus Mozės Įstatymo numatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme (Lk 2, 22).

Didelė vaškinė žvakė, naudojama Viešpaties paaukojimo šventės metu, yra Jėzaus – pasaulio šviesos – simbolis. Bažnyčioje ši tradicija gyvuoja nuo V amžiaus.

Kristaus paaukojimo šventė

Grįžkime į Lietuvą, atsiverskime Katalikų Bažnyčios liturginį kalendorių. Jame parašyta, kad vasario 2 dieną yra šventė – Kristaus paaukojimas (Grabnyčios). Šventės dieną bažnyčioje laiminamos žvakės, kurios simbolizuoja Kristų – šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę (Lk, 2, 32). Žvakes tikintieji parsineša namo, uždega jas melsdamiesi, bet labiausiai saugo jas, kad turėtų mirštant artimiesiems – palydėtų juos pas Viešpatį, degant Kristaus simboliui.

Taigi eikime į bažnyčią melstis šv. Mišiose ir parsineškime namo palaimintą Grabnyčių žvakę maldai.

Pašvęstojo gyvenimo diena

Kaip Marija ir Juozapas paaukojo kūdikėlį Jėzų, taip jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių yra vyrų ir moterų, kurie savo gyvenimus paaukoja Viešpačiui. Tai yra tarsi pašvęstojo gyvenimo ikona. Šiandien Bažnyčia tarytum Marija lydi savo vaikus į šventyklą ir juos atiduoda Dievui, tikėdamasi didelių vaisių jos šventumui, todėl popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva įsteigta Pašvęstojo gyvenimo diena.

Nuo 1997 metų Bažnyčioje kasmet vasario 2-oji yra skirta tiems, kurie vienokiu ar kitokiu specialiu būdu pašventė savo gyvenimą Dievui: kontempliatyviems vienuoliams ir vienuolėms, apaštaliniams ordinams ir kongregacijoms, pasišventusiųjų pasauliečių institutų nariams.

Rita Bagdonaitė