Ir tada nusprendžiu leistis į širdies kelionę, kad ją užpildyčiau tokia meile, kurią suteikti gali tik Dievas. Keliauju sekdama Dievo paliktais ženklais, pėdsakais ir randu kryptį tikėjimo kelyje. Tame kelyje aš surandu tą kryptį, kuri nužymi kelią Namo. Grįžtu pas Dievą, nes jaučiu Jo ilgesį man, mažam Jo kūriniui. Esu kūrinys, ieškantis Šaltinio, jausdamas nenumaldomą troškulį pažinti Dievą, Jį pamilti ir pasilikti su Juo.

Dievas pirmas priėjo. Tik gimęs Jis atsigulė ėdžiose, kad būtų arčiau manęs. Jėzus ne užsidarė didinguose rūmuose, bet pakvietė kuo arčiau prieiti kiekvieną iš mūsų, kad numalšintų ilgesį, deginantį širdį, paliekantį randus, kuriuos gali išgydyti tik Dievo meilė. Pasaulis negydo žaizdų. Jis pats sužeidžia ir palieka kentėti vienatvėje. Viešpats Jėzus gimė žemėje, kad būtų arti, ir Jo artumas kviečia pasitikėti Juo, kaip vieninteliu, turinčiu galią perkeisti mano širdį. Betliejaus grotoje įvyko pirmas matomas susitikimas su mažu Kūdikiu, kuriam pačiam reikia pagalbos.

Dievas prašo pagalbos, o aš žiūriu į kitą pusę, kur linksminasi pasaulis. O aš stoviu tuščia. Tuščia ir bejausmė. Be meilės išgyvenimų. Palikusi Jėzų, Kūdikį, šaltoje grotoje. O Jėzus tebelaukia čia, nes Jis niekur negali pasitraukti. Nes tai Dievo misija. Ir jos dalis yra nuolatinis sugrįžtančiųjų laukimas. O aš neskubu. Man vis kažko reikia. Neesminio, nereikšmingo, reikia balasto, kurį tempiu iš įpročio, iš apgaulingos vilties ir klaidingų įsitikinimų. Palieku Jėzų ėdžiose, nors Jis yra priartėjęs prie manęs per širdies tvinksnį.

Einu toliau, ir Dievas eina šalia, toks nematomas, neįkyrus, nesisiūlydamas, tik mylėdamas. Ką man padaryti, kad širdis atpažintų savąjį Dievą, taip priartėjusį prie manęs, jog matau Jo skruostu riedančią ašarą. Ir tai dėl mano širdies kietumo. O gal pastebėsiu Jėzų, einantį žemės keliais, mokantį apie Dievo meilę, skelbiantį Dievo karalystės priartėjimą. Dievo priartėjimą. Prieinu arčiau su gimstančiu pasitikėjimu, naujai tiesai, naujam gyvenimui, jaučiu Dievo prisilietimą. Tas prisilietimas mane užburia. Kasdien vis artėju. Ir pradedu suprasti, kad nebeišgyvenčiau be Dievo artumo. Ieškau Dievo žvilgsnio, to žvilgsnio ieškau kasdien, nes jis mane sustiprina, paguodžia. Tas žvilgsnis sako, kad manęs neapleis niekada, lydės mane net klystkeliuose, kol aš sugrįšiu. Dievas paliko savo meilės pėdsakus, todėl aš žinau, kad grįšiu. Dievas yra arti. Jis keliauja kartu, vis iš naujo atsiverdamas. Dievas atidaro duris ir niekada jų neužrakina.

Aš priartėju prie Dievo, kai atsiklaupiu maldai. Kai mano širdis pakyla į Dievą maldos žodžiais, mintimis ir mažyte mano meile. Kurią aš nuolat auginu. Meldžiuosi, nes noriu pajusti Dievo artumą. Kai tariu Tėve mūsų, jaučiu Dievo tėvišką ranką ant savo peties, jaučiu palaikymą ir meilę galingesnio tobulai mylinčio Asmens, kuris laukia, kad kreipčiausi į Jį maldos žodžiais. Malda Dievui moko nuolankumo, kai aš klūpiu Dievo akivaizdoje ir jaučiu Jo didybę. Sulaikau kvėpavimą, kad išgirsčiau Dievo atodūsį. Meldžiausi dažniau, kai ko nors noriu paprašyti, bet Dievas laukia, kad aš padėkočiau. Padėkočiau, kad Jis mane sukūrė ir davė laisvą valią mylėti. Malda dėkoju ir garbinu už mano gyvenimo stebuklą, už Viešpaties auką ant kryžiaus.

Meldžiuosi eidama su Kristumi Jo kryžiaus keliu. Viešpats pirmas priėmė kančią ir ją įprasmino. Eina Viešpats su kryžiumi ant pečių mokydamas mane priimti mažesnius ir didesnius kryželius, pasitaikančius mano kelyje. Jėzus savo kryžiaus kelią laisto krauju, o aš ašaromis. Atgailos ašaromis, nes kalu prie kryžiaus nepadalintą Viešpaties meilę. Dievas miršta, kad aš gyvenčiau. Viešpats prisikėlė, kad aš prisikelčiau. Kad amžinybė būtų užpildyta. Nevertų, bet besistengiančių pasitaisyti, pamatyti Dievo veidą, besistengiančių patekti į Dievo pasaulį, į Jo meilės sferą. Laukiu, kada galėsiu pasipuošti aureole, kuri yra lyg ženklas mano neužsitarnauto šventumo. Dievo malonė. Viskas yra Dievo malonė. Ir tai, kad esu arčiau Dievo. Pati buvau nuėjusi į kitą pusę, bet Dievo malonė mane sugrąžino į Jo artumą.

Dievas grąžina mane į Jo artumą, kai ryžtuosi išpažinti savo nuodėmes. Kai įvardinu priežastis, nutolinusias mane nuo Dievo. Klausykloje sėdintis Viešpats kviečia nebijoti. Nebijoti nuodėmės, nes Jis atėjo ją pasiimti ir panaikinti, ir užmiršti. Mano išpažintos nuodėmės nuslenka į užmarštį. Dievas nekaupia, nes Pats yra pilnatvė. Išpažinus nuodėmes, tiesa apšviečia mano sielą. Ir aš galiu pasitikti Viešpatį Švenčiausiajame Sakramente. Tada esu arčiausiai Dievo. Širdžių susitikimas. Siela kalbina Viešpatį ir garbina Jo nuolankų mažumą Švenčiausiajame Sakramente. Aš ilsiuosi Dievo artumoje.

Aš būnu toliau ar arčiau Dievo, o Dievas visada yra tuo pačiu atstumu. Kad paliestų mano širdį. Kad ją prabudintų. Per savo gyvenimą išvaikščiojau daug kelių, kad rasčiau artimiausią kelią pas Dievą. Pats Dievas man tą kelią ir parodė. Tik paprašydamas mažytės pastangos prie Jo prieiti. Prieiti, kad Dievas galėtų mane apkabinti. O aš, pajutusi Jo gerumą, nebesitraukčiau nuo Jo. Stovėčiau nebe pasaulio, o Dievo akivaizdoje. Einu vis arčiau ir arčiau Dievo, norėdama ištirpti Jo slėpiniuose. Jo begalybėje. Jo amžinybėje. Nuo šiol aš nebesiskirsiu su Dievu, vertinsiu Jo artumą, nes šalia Jo jaučiuosi Namuose. Namuose, iš kurių buvau laikinai išėjusi, kad grįžčiau pilnesnė, su daugiau meilės, su didesniu troškimu būti arčiau Dievo. Čia ir pasilieku.

 

Virginija Adomonytė