Palaimintas smalsumas
Pradėjome tempus per annum, ką mes lietuviškai įvardiname kaip eilinį liturginį laikotarpį, kuris yra skirtas apmąstyti ne konkretų Išganymo istorijos slėpinį, bet jos visumą.
Reformuotoji liturgija šio eilinio laiko sekmadieniais pateikia kurios nors vienos Evangelijos ištrauką (A metais – Mato, B metais – Morkaus, C metais – Luko): „Eiliniais sekmadieniais, kurie savito pobūdžio neturi, laiškų ir Evangelijos skaitiniai išdėstyti remiantis pusiau tęstinio skaitymo principu, o skaitinys iš Senojo Testamento derinamas su Evangelija“ (Ordo lectionum Missae, n. 67).
Jamesas Tissotas, Šv. Jono ir šv. Andriejaus pašaukimas. Bruklino muziejaus eksponatas. Wkimedia.com nuotrauka
Pirmasis eilinis sekmadienis visuomet sutampa su Kristaus Krikšto švente, o antrasis yra skiriamas apmąstyti Viešpaties Jėzaus misijos pradžią, kurią aprašo evangelistas Jonas.
B ciklo metais skaitoma Evangelijos pagal Joną ištrauka apie pirmųjų mokinių pašaukimą. Arba greičiau istorija apie tai, kaip mokiniai susirado Mokytoją.
Skaitant mylimojo mokinio ir Andriejaus pašaukimo istoriją tenka pripažinti, kad sekti Kristumi juos paskatino smalsumas, kuris šiaip nėra laikomas dorybe, – juk dažnai prašome: „Nuo tuščio smalsumo gelbėk mus, Viešpatie.“
Tačiau šis mokinių smalsumas buvo palaimintas.
Dykumos Jonui ištarus, kad Jėzus yra Dievo Avinėlis, abu mokiniai tarsi smalsūs vaikigaliai nubėga paskui Nepažįstamąjį, tą, kuris jau pažino jų širdis. Jėzui paklausus, ko čia jie sekioja iš paskos, šiuodu su vaikišku paprastumu klausia: „Kur gyveni?“ – tai yra, kas tu esi? Iš kur esi atėjęs? Viešpats dar paprasčiau atsako: „Ateikite ir pamatysite.“ Diena su Mokytoju perkeičia mokinių širdis ir uždega juos troškimu liudyti Jėzų.
Galėtume stebėtis, kokia keista Viešpaties taktika, tarsi jis visai nemoko evangelizuoti, – nepuola sakyti, kad Jis esąs Mesijas, o jie nusidėjėliai, ir jeigu nepriims Jo kaip Mokytojo bei Viešpaties, – degs amžinoje ugnyje. Jėzus tiesiog atsainiai taria: tai einam pas mane ir pamatysite. Atrodytų, taip banalu, buitiška ir ne evangeliška.
Tačiau Viešpats puikiai žino, kad žmogaus širdį gali patraukti tik duodamas laisvę, kviesdamas, bet neįsakinėdamas. Širdis visada ieško širdies. Nereikia daug žodžių, nereikia daug įrodinėjimų, reikia pasitikėti ir mylėti.
Ši Viešpaties taktika tebūna priminimas ir mums, Bažnyčios nariams, kurie dažnai iš didelio uolumo norime visus padaryti tikinčius per prievartą ir per vieną akimirką.
Sutiktojo protą apipilame lavina informacijos, koks yra Jėzus, kas yra Bažnyčia, ko negalima daryti, kas yra nuodėmė, tačiau jo širdis lieka nepatraukta, nes ji nemėgsta prievartos, o ypač dvasinės.
Atlikime Jono Krikštytojo vaidmenį, parodykime, kur yra Jėzus, sužadinkime smalsumą, bet leiskime žmogui pačiam išgyventi susitikimo su Kristumi džiaugsmą, jei šis įvyks ir ne pagal mūsų scenarijų, ir ne tuo laiku, kada suplanavome. Nebijokime, Viešpats labiau ieško ir trokšta to žmogaus, nei mes galime įsivaizduoti.
Bernardinai.lt
Kategorija Straipsniai
