Fariziejai, keldami Jėzui tuo metu jautrų klausimą: „kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?”, tikėjosi vienaip ar kitaip įsprausti Mokytoją iš Nazareto į kampą ar bent išsiaiškinti jo politines pažiūras. 

Šis iš pirmo žvilgsnio mums keistas klausimas (juk visi dori piliečiai moka mokesčius) to meto žmonėms kėlė greičiau teologines, o ne socialines problemas. Kadangi Izraelis yra pavergtas pagonių okupantų, ar galima jiems mokėti mokesčius, tuo parodant, kad Izraelio karalius yra ciesorius, o ne Dievas? Tačiau mokesčių nemokėjimas jau grėsė nemalonumais iš okupacinės valdžios. Tad kurią pusę palaiko Jėzus?

Unsplash.com nuotrauka

Atrodytų, kad Viešpats, kaip profesionalus diplomatas, atsako išsisukinėdamas ir palikdamas varžovus suglumusius. Aišku, Jėzui rūpėjo ne išsisukti nuo atsakymo į nepatogų klausimą, bet pirmiausia atskleisti ir parodyti tiesą.

Viešpats priešinasi, kad dvi realybės – Dievo miesto ir žmogaus miesto (perfrazuojant šventąjį Augustiną) – nebūtų suplaktos į vieną. Žemiškai valdžiai – ciesoriui, priklauso tai, kas yra jo galioje: įstatymų leidyba, ekonomika, socialiniai reikalai – visa tai, kas lemia kiekvienos valstybės funkcionavimo pagrindus. Mes, kaip piliečiai, turime atiduoti valdžiai tai, kas kyla iš jos galių, ir tai, kas jai priklauso.

Tačiau kas priklauso Dievui? Gal teisūs tie, kurie teigia, kad tikėjimo dalykai yra skirti vien privačiai erdvei ir religija neturėtų peržengti namų ar šventovių slenksčių? Galbūt šiuolaikinis sekuliarizmas yra būtent tai, kas labiausiai atspindi Viešpaties mintį?

Dievui priklauso tai, kas yra Jo sukurta. Tad iš tikrųjų Dievui priklauso visa, net ir ciesorius. Net ir ciesorius duos apyskaitą Dievui už savo darbus: „Klausykitės tad, karaliai, ir supraskite; mokykitės jūs, plačiosios žemės viešpačiai! Išgirskite jūs, kurie valdote gyventojų mases ir didžiuojatės tautų daugybe! Juk VIEŠPATS jums davė jūsų valdžią, Aukščiausiasis suteikė savarankiškumą; jis pats tirs jūsų darbus ir tyrinės jūsų užmojus“ (Išm 6, 1–3).

Tie, kas turi valdžią, visuomet susidurs su pagunda užimti Dievo vietą – būti dievais. Tai ne vien Romos imperatorių reikalavimas jų garbei aukoti smilkalus ar didžiųjų diktatorių troškimas valdyti žmonių sielas ir protus. Tai ir per kiekvienus rinkimus pasigirstantys pažadai, jog mes esame tie, kurie sukursime jums rojų žemėje.

Kai ciesorius peržengia savo veikimo ribas ir ima reikalauti to, kas priešinga dieviškajam įstatymui, tuomet mes raginami prisiminti, kad „Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių“ (Apd 5, 29).

Bažnyčios tėvai, aptardami šią Evangelijos ištrauką, primindavo, jog mūsų sielose yra įspaustas Dievo atvaizdas, todėl joks ciesorius, jokia ideologija ar žmogiškasis įstatymas neturi teisės šios atvaizdo pažeisti ar pašalinti. Priklausome Viešpačiui. Esame Jo brangiai nupirkti.

Kun. Robertas Urbonavičius

Bernardinai.lt