Dievas mane pakvietė gyvenimui ir kviečia bendrystei. Nenusisuk nuo Jo. Nes pasiklysi. Pakviesk mano širdį, Dieve, kad pamatyčiau savo tikslą – susitikti su Tavimi. Tikslą mylėti būnant mažu taškeliu visatoje ir didele Dievo širdyje. Pakviesk mano širdį, Dieve, nes esu sumišusi nuo tos visatos begalybės, nuo Tavo begalybės. Nuramink mane. Nes niekas kitas to padaryti negali. Tik Tavo meilė.

Aš ruošiu savo širdį susitikimui su Dievu. Kiekvieną dieną. Kiekvieną akimirką. Kad Dievas neužkluptų manęs netikėtai. Ruošiu savo širdį taip, kad Dievas ją atpažintų kaip manąją – vienintelę, unikalią. Ir tokią pažeidžiamą. Neišgąsdink mano širdies, Dieve. Parodyk man, kad esu Tau svarbi. Kad nesu tik mažytis taškelis, o mylinti širdis. Ir mažytis taškelis sugeba mylėti. Ieškau Dievo pasakyti, jog Jis yra mano tikslas. Laukiu kvietimo. Ieškau Dievo žvilgsnio prisilietimo, kad Jo niekada nepamirščiau. Apkabink mane žvilgsniu, Dieve, ir aš nesiskirsiu su Tavimi. Išvaliau savo širdį, Dieve, kad tilptų visa Tavo meilė ir kad užpildytum nenumaldomą troškimą būti priklausomą tik nuo Tavęs.

Mano širdis laukia pakvietimo iš Dievo. Ruošiasi jam. Atsiklaupiu maldai. Garsiai. Kad Dievas žinotų, jog aš jau čia. Prie Jo slenksčio. Maldai sudėtos rankos rodo mano pastangas paruošti širdį susitikimui su Dievu. Jis pakvietė mano širdį, ir aš išgirdau. Per pasaulio triukšmą, per balsų klegesį. Atskyriau tą vienintelį, išskirtinį balsą, kuriuo seku. Pakviesk mano širdį, Dieve, nes aš išsekau. Nerandu ramybės ir mano lūpos kartoja maldas tikėdamasi artumo, paguodos ir gyvenimo džiaugsmo. Gyvenimo su Dievu. Su stebuklingais susitikimais. Kad pajėgčiau ištverti tą vienatvę, kurią pajuntu pakėlusi akis į neaprėpiamą dangų. Išvaduok mane, Dieve iš vienatvės pakviesdamas mano širdį į pokylį. Aš tyčia pamesiu kurpaitę, kad Tu manęs ieškotum. Meldžiuosi ilgai ir kantriai, kad Tu manęs ieškotum. Meldžiuosi tikėdamasi aido iš Tavo širdies. Meilės aido.

Mano nuodėmės mane žlugdo. Jos įkyriai kalba, jog Dievas nepakvies tokios suvargusios, apsileidusios širdies. Išsigandusi širdis. Ieško Dievo atleidimo. Gailisi. Gailisi, kad nepastebėjo Dievo meilės ar dar blogiau – nusisuko nuo jos. Ir aš nešu nuodėmių naštą prie klausyklos. Kad tik nepavėluočiau. Kad Viešpats manęs tebelauktų klausykloje tokios sutrikusios ir pasimetusios. Mano nuodėmės šaukia garsiai, kad jų neatsisakyčiau, kad neišgirsčiau Dievo kvietimo. Nuodėmės kibiai kabinasi prie mano širdies, norėdamos ją nustelbti. Nustelbti Dievo kvietimą. Bet mano gailestis dėl nuodėmių išvaduoja mano širdį. Dievas išvaduoja. Ir aš išdrįstu tarti: Dieve, pakviesk mano širdį. Noriu Tau priklausyti. Dievas visada laukia manęs sugrįžtančios. Sugrįžtančios iš ten, kur mane ištrėmė nuodėmė. Pavargusi širdis be Dievo atleidimo. Pasitik mane, Dieve, kaip sūnų palaidūną. Pareinu. Nes niekur kitur neradau pilnatvės. Širdies ramumo. Pakviesk mano širdį, Dieve, savo artumon. Pakviesk, kad pamatyčiau kelrodę žvaigždę dangaus aukštybėse. Kad sekčiau ją. Iki dieviškosios meilės.

Pasilikęs Dievas bažnyčios altoriuose laukia manęs tyliai. Tyliai primena man apie savo meilę. Kad atsiremčiau į ją. Kad nebevingiuotų mano kelias. Įeinu į tuščią bažnyčią. Atsiklaupiu pagarbinti Švenčiausiąjį Sakramentą. Mano širdis pradeda melstis. Mano nuolankumas meldžiasi. Norėčiau pabelsti į tabernakulio dureles ir pasakyti Viešpačiui, kad atėjau. Kad mano širdis išgirdo kvietimą ir yra pasiruošusi priimti Dievo meilę. Per šventąsias Mišias mažytis duonos gabalėlis virsta Dievo meilės išraiška. Pakylėjimas per šventąsias Mišias pakylėja ir mano širdį. Aš stoviu Dievo akivaizdoje. Dievas pakvietė, ir aš atėjau. Be jokių abejonių, nepaisydama jokių kliūčių, nusivaliusi savo nuodėmes. Ateinu priimti Viešpaties Kūno. Kad gyvenčiau. Kad mylėčiau. Kad į mano ilgesį būtų atsakyta. Pasilikęs Viešpats altoriuje ateina į mano širdį ją apkabinti. Paguosti. Sustiprinti. O aš sakau, jog labai laukiu kiekvieno tokio susitikimo. Nuo to priklauso mano gyvenimas ir amžinybė. Nuo to priklauso ar augs mano meilė. Dievui ir artimui.

Grįžtu į kasdieną. Prašau Dievą, kad neleistų pasaulio rūpesčiams užgožti mūsų susitikimo žavesio. Kasdiena turi savo taisykles. Bet aš su Dievo pagalba galiu jas keisti. Keičiu savo mažytes meilės pastangas į dieviškąją meilę. Kasdiena rūpinasi daugeliu dalykų. Tarp jų turėčiau išvysti Dievo pėdsakus. Ir sekti jais. Triukšmas aplink mane nenustelbia Dievo kvietimo, jei mano širdis yra pasirengusi. Kasdiena siūlo daugelį dalykų, bet mano širdis juose neatranda pilnatvės. Vis tebestoviu tuščiomis rankomis. Tuščia širdimi. Dieve, pripildyk mano širdį. Tarp to kasdienio triukšmo išgirstu Dievo tylą. Ji apgaubia mane savo rūpesčiu ir meile. Ji išpildo mano širdies lūkesčius. Pasilieku Dievo tyloje, Dievo meilėje, nors pasaulis šoka siautulingą šokį – jis manęs netraukia. Jis yra tuščias. Be giluminės meilės. O aš atsigręžiu į Dievo tylą, jaučiu Jo palaikymą. Tampu stipri, nes aš nebe viena.

Esu nebe viena, nes Dievas pakvietė mane į gyvenimą su Juo. Mano širdis pakviesta. Neapleisk jos, Dieve. Nes mano silpnumas gali neteisingai pasirinkti. O dabar – pasaulis groja savo muziką, bet aš nešoku. Nes dieviškasis Karalius mane pakvietė savo šokiui. Ir aš sutikau. Sutikau su džiaugsmu, nes to ilgėjausi visą savo gyvenimą. Dievas pakvietė mano širdį, kad ją užpildytų, kad nejausčiau stokos. Ir būčiau laiminga. Laiminga, pasirinkusi Dievo meilę. Ir tada pamačiau, kad dangaus begalybė yra Dieve ir begalinis Dievas myli mano širdį. Kaipgi kitaip Jis būtų ją pakvietęs.

 

 

Virginija Adomonytė