Ilgesingą advento laikotarpio liturgiją nušviečia šiandien džiaugsmingai švenčiama Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė – viena pagrindinių Marijos švenčių Vakarų Bažnyčioje. Nuo pat savo aušros Bažnyčia tikėjo, kad Toji, kuri pagimdė žmogumi tapusį Dievą, negalėjo būti suteršta pirmųjų tėvų klaidos pasekmių – gimtosios nuodėmės ir jos padarinių.

Unsplash.com nuotrauka

Šis tikėjimas praėjo ilgą ir sudėtingą laikotarpį, pilną tiek karštų jo skatintojų, tiek priešininkų susidūrimų, kol galiausiai buvo įteisintas popiežiaus pal. Pijaus IX 1854 m. gruodžio 8 d. bule Ineffabilis Deus: „Mes skelbiame, nutariame ir nustatome, kad doktrina, tvirtinanti, jog Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmosios savo prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone bei apdovanojimu ir Jėzaus Kristaus, žmonijos Išganytojo, dėka buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir liko jos nesutepta, yra Dievo nušviesta doktrina, todėl ja turi tvirtai ir nedvejodami tikėti visi tikintieji.“

Kalbant apie tikėjimo slėpinius, susietus su Mergele Marija, galima tą atlikti dviem būdais: teologiniu ir pamaldžiu.

Vienas įvardija loginę seką, remiantis Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Mokymu, kodėl viena ar kita tikėjimo tiesa, susijusi su Marija, yra tikėtina ir teisinga. Kitas būdas pasitelkia poetinę kalbą, atskleidžiančią tos tikėjimo tiesos grožį Marijoje.

Šie abu būdai yra teisingi ir teisėti, bet dažnai jie neatskleidžia to, kas svarbiausia. Bet kuri malonė, ypač malonės, susijusios su Mergele Marija, yra Dievo meilės ir gailestingumo išraiška. Teologinis kalbėjimas, nors būtinas ir reikalingas, dažnai Dievą tarsi įspraudžia į prievolės rėmus. Dievas privalėjo Mariją apsaugoti nuo gimtosios nuodėmės, nes tik taip Amžinasis Žodis galėjo gauti iš jos nesugadintą žmogišką prigimtį.

Poetinis pamaldus kalbėjimas apie Marijos dorybes ir kilnumą (kas yra tiesa) irgi tarsi nusako, kad Dievas turėjo tas malones suteikti Marijai, nes Ji buvo jų verta.

Tačiau visa, ką Dievas daro – visa yra iš meilės. Dievas yra pats savyje laimingas, ir Jam nieko netrūksta: nei pasaulio, nei Marijos, nei mūsų. Jis yra, o mūsų galėjo ir nebūti. Pasaulio ir žmogaus sukūrimas yra Dievo meilės veiksmas. Žmonijos atpirkimas ir atkūrimas taip pat yra vien tik Jo Meilės pasireiškimas. Dievas galėjo palikti savo nusikaltusius kūrinius pražūčiai, bet to nepadarė, nes juos labai mylėjo.

Dievui nereikėjo Marijos, kad išganytų žmoniją, tačiau iš meilės Jis panoro šiai Mergelei Motinai suteikti išskirtinę garbę ir vietą Jo Išganymo plane.

Viešpats pamilo Mariją dar prieš ją sukurdamas ir iš meilės panoro ir ją padaryti malonės pilną – tiksliau meilės pilnąją. Marijoje Dievas parodė, koks turi būti žmogus, kuris į Kūrėjo meilę atsako kūrinio meile.

Nekaltasis Prasidėjimas nėra apie nuodėmę ar apie Įsikūnijimo techniką, bet apie begalinę Dievo Meilę, kuri apgavo nuodėmę.

Švęsdami Nekaltąjį Mergelės Marijos Prasidėjimą, mes švenčiame Dievo pergalę prieš nuodėmę ir blogį. Visuomet galima pradėti iš naujo. Visuomet galima apsispręsti už Dievą, ir Jis ateis mūsų išgelbėti, surasdamas patį tinkamiausią būdą tam įvykdyti.

Tegul Toji, kuri yra Tota Pulchra – visa graži – moko ir mus į Jo meilę atliepti savo meile.

Kun. Robertas Urbonavičius