Beturtis senolis Eliziejus gyveno apgriuvusioje pirkelėje su senu ir kiek išsišėrusiu savo asilu. Eliziejus nebeturėjo jėgų triūsti darže, kuris anksčiau maitino jį ir jo šeimą. Jis tik nusiskindavo vieną kitą vaisių ir alyvuogių, kurias jam vis dar dosniai dovanojo jo medžiai, dar pupų ir išsiraudavo ropių, kurios pačios išaugdavo kadaise gerai įdirbtoje žemėje. Senolis viskuo dalijosi su savo asilu. Vargšas gyvulys mylėjo šeimininką, žvelgė į jį didelėmis romiomis akimis. Jau daug laiko asilas nebuvo laikomas už brizgilo, taigi galėjo laisvai eiti kur panorėjęs, tačiau visą laiką praleisdavo mažyčiame tvartelyje, kuriame šaltais vakarais prisėsdavo ir pats Eliziejus, kad bent kiek pasidalytų šiluma su savo gyvuliu. Kas rytą Eliziejus pririšdavo ąsotį asilui prie nugaros, ir gyvulys pats vienas risnodavo prie krintančios upokšnio versmės, kur kadaise stovėjo vandens malūnas. Ši vieta atrodė skirta kaip tik jam.

Grįždamas asilas garsiai mušdavo kanopomis gatvelės grindinį ir džiugiai užbliaudamas paskelbdavo apie savo atvykimą.

Nukeldamas ąsotį jam nuo nugaros, Eliziejus paglostydavo gyvulį raukšlėtomis rankomis. Asilas užsimerkdavo ir lengvai supūkšdavo iš malonumo.

Nepaisant visko, Eliziejus ir jo asilas buvo laimingi, gyvendami drauge.

Ir vis dėlto Kalėdų išvakarėse, pavalgęs pietus, kuriuos sudarė šakniavaisių ir lapijos patiekalai, apimtas liūdesio Eliziejus tarė savo asilui:

-Tu tikras bėdžius, kad turi tokį nuskurdusį, pasigailėtiną šeimininką kaip aš. Ši naktis – šventa Kalėdų naktis, o aš neturiu tau duoti net šiaudų kuokšto ar sudžiūvusių lapų. Tau teks krimsti kietas karčias šaknis, kaip ir bet kurią kitą vargano mūsų gyvenimo dieną. Verčiau jau mane paliktum. Keliauk ieškoti kito šeimininko, o dėl manęs nesirūpink. Tu dar stiprus, o be to, visada buvai puikus darbininkas. Tu tikrai rasi jaunesnį, sėkmės lydimą šeimininką, kuris tau pasiūlys šieno, šiaudų ir tvartą, kuriame nepučia skersvėjai.

Tačiau asilas, kaip visada, pažvelgė į senolį didelėmis švelniomis akimis ir meiliai patrynė šiurkštų savo snukį jam į krūtinę.

Tą vakarą, kaip paprastai, žvalgybon išsiruošė katinas Mimis. Tai buvo pats negražiausias viso rajono katinas. Jo uodega buvo išsišėrusi, kailis pasišiaušęs, ausies galas nukirstas, o randas ant snukio darė jį panašų į nuožmų plėšiką. Tai buvo valkataujantis katinas, kurį visi pažinojo ir kurio baiminosi. Be to, Mimis buvo pats greičiausias ir gudriausias iš visų grobio tykančių keturkojų. Jis atrodė gimęs vogti. Vogė kukliose trobelėse ir turtuolių rūmuose, vogė turguje ir rūsiuose, smuklių ir namų virtuvėse. Jis buvo tikras namų šeimininkių siaubas: šios vydavo jį mosuodamos samčiais ir šluotomis, o vyrai bandė sutrupinti jam kaulus kirviais ir peiliais. Mimis buvo apdegintas, sužeistas, jam buvo sutrenkta galva, tačiau niekas nepajėgė sustabdyti jo bėgančio. Toks jau buvo tas katinas Mimis, vagis ir medžiotojas, net pelės ir paukščiukai nesijautė saugūs, kai jis sukinėjosi aplinkui.

Kalėdų išvakarėse iš visų namų sklido nuostabūs kvapai: šeimininkės gamino daugybę gardžių patiekalų šventinei vakarienei. Ir visi, tiesiog visi aliai vieno, atidžiai stebėjo, laikydami duris bei langus sandariai uždarytus, kad Mimis neiškrėstų įprastinio savo pokšto. Mimis sliūkino gatvėmis, pasieniu beveik nematomas. Jis pradėjo nervintis, nes vis labiau kamavo alkis.

Katinas bandė įsiveržti į daugelį namų. Deja, nerado nė siauriausio plyšelio. Taip atkako iki skurdžios Eliziejaus trobelės. Patekti vidun katinui buvo vienas juokas. Įsliūkino į senolio kambarį, visur apuostinėjo, iššniukštinėjo, bet nerado nė žuvies ašakos, nė sūrio plutelės. Vis labiau suirzęs, nutipeno į tvartą, kuriame išvydo asilą.

-Dar niekada nemačiau labiau sulysusio asilo už tave,- tarė. –Galėčiau suskaičiuoti visus tavo kaulelius. Kas čia per namai, kad niekas neduoda ėsti nes asilui? Kodėl nepabėgi?

Pyktelėjęs asilas jam paaiškino, kad nieku gyvu nesutiktų apleisti savo šeimininko ir kad yra pasirengęs su juo net numirti.

Tai buvo išties keistas vakaras, nes asilo nuoširdumas suvirpino katino širdį. Mimis tarė asilui:

-Mes, gyvūnai, turime vienas kitam padėti. Juk Kalėdų naktis, tad eisiu tau ką nors pavogti… Viename kluone mačiau didelį maišą avižų…

Tačiau asilas rūpinosi tik savo šeimininku. Ėmė prašyti:

-Mano šeimininkas dar labiau sulysęs už mane, vos bepastovi ant kojų. Verčiau jam ką nors sumedžiotum!

Mimis, laimingas galėdamas įrodyti savo miklumą, išsliūkino, vilkdamas pilvą pažeme ir puolė pirmą sutiktą auką. Netrukus sugrįžo pas asilą, laikydamas dantyse didžiulę pelę.

-Tai tavo šeimininkui!

Asilas ne juokais supyko:

-Tegu aš ir asilas, bet tu, katine, esi tikras paikšis! Juk žmonės pelių nevalgo!

Mimis nusivylęs nuslinko tolyn.

Instinktas jam pakuždėjo eiti į pakrantę. Iš tiesų ten aptiko labai lengvą grobį: lizdelyje cieksėjo žuvėdros mažylis. Katinas jau buvo bečiumpąs jį dantimis, kai pasirodė Liu, paukščiuko motina, ir ėmė maldauti:

-Mimi, pasigailėk mano vaikelio! Jis dar net skristi neišmoko. Jei paliksi jį gyvą, prižadu, niekada to nepamiršiu. Prižadu padaryti viską, kad tau padėčiau, padarysiu viską, ko tik nori…

Šiaip Mimis nebuvo linkęs į tokias geradarybes: kitomis aplinkybėmis jis būtų surijęs paukščiuką, o paskui puolęs jo motiną, nes buvo labai išalkęs. Tačiau buvo Kalėdų naktis…

Mumis atsitraukė nuo mažylio ir tarė motinai žuvėdrai:

-Sušauk žuvėdrų būrį. Man reikia jūsų paslaugos.

Žuvėdrai to kartoti nereikėjo, ji įvykdė Mimio prašymą.

Eliziejus liūdnai žvelgė į žvaigždes, kurios spindėjo vis labiau temstančiame danguje: su ašaromis akyse prisiminė daugybę Kalėdų švenčių, kada buvo apsuptas brangių žmonių, kurių šiuo metu jau nebebuvo. Paglostė šalia stovinčio asilo snukį, nes norėjo pasidalyti su juo savo skausmu ir ilgesiu.

Kaip tik tuo metu netikėtai pasigirdo keistas pūkštelėjimas: iš dangaus nukrito žuvis, o paskui dar viena ir dar. Aplinkui Eliziejų ir jo asilą ėmė lyti žuvimis. O po žuvų iš dangaus tarsi sniegas ėmė kristi javų grūdai ir gausybė kvepiančių šiaudų.

Mimio planas puikiai pavyko. Žuvėdrų guotas šauniai pasidarbavo. Paukščiai atskrisdavo dideliais būriais, vienas būrys po kito.

-Iš dangaus mums krinta vaišės Kalėdų stalui! – sušuko Eliziejus, o asilas užbliovė. Nepaprastą Kalėdų vakarienę jie valgė trise: pats skurdžiausias kaimo senolis, pats liesiausias asilas ir pats negražiausias katinas. Tačiau nuo tos nakties jie tapo geriausiais draugais pasaulyje.

Bruno Ferrero

Iš knygos „25+1 Kalėdų istorijos“