Http://www.betlemme.pa

Marija paspaudė „Išeiti“ ir interneto ikona išnyko iš ekrano. Juozapas liūdnai atsiduso. Vienintelis viešbutis Betliejuje buvo pilnutėlis. Marija nusišypsojo.

-Vis tiek keliaukime. Gal netrukus kuris nors kambarėlis bus laisvas, o be to, neturime kito pasirinkimo. Kai tik užpildysime popiergalius, iš karto grįšime į Nazaretą.

„Popiergalius“ reikėjo užpildyti dėl įgrisaus gyventojų surašymo, kurį įsakė atlikti Romos valdytojas. Valdininkai norėjo, kad kiekvienas gyventojas atvyktų į tos vietos, kurioje gimė, savivaldybę. Ir visa tai tik dėlto, kad biurokratams patinka apsunkinti žmonėms gyvenimą.

-Ar tikrai nori keliauti… būdama tokio būklės? – nerimaudamas paklausė Juozapas.

Marija priglaudė delnus prie apvalaus pilvo:

-Kūdikis palauks!

Marija ir Juozapas pasiėmė lagaminus ir lėtai nužingsniavo stoties pusėn.

Buvo gruodis, šalo. Betliejuje juo apsupo iš visų pusių plūstanti minia. Pora pasuko į viešbutį. Vestibiulyje buvo didžiulė sumaištis: fotografai, televizijos operatoriai, techniniai darbuotojai grūdosi prie registracijos stalo. Atrodė, kad jie visi kažko laukia. Žinoma, turėjo atvykti didelė įžymybė. Niekas nekreipė dėmesio į Juozapą ir Mariją, o jie nė nedrįso prašyti kambario. Liūdni išėjo laukan. Būsimoji mama susvyravo, atrodė, kad ją surakino skausmas:

-Juozapai, man iškilo problema: manau, kad kūdikis ketina gimti netrukus.

Jaunas vyras ne juokais susirūpino: žinoma, tai puiki žinia, tačiau… Jis stengėsi paguosti Mariją, ragino ją dar truputį pakentėti, kol suras, kur apsistoti.

Juozapas nubėgo gatvelėmis, ieškodamas pensiono ar kokio žmogaus, kuris galėtų išnuomoti jam kambarį. Tuščios pastangos!

Vyras grįžo į viešbutį. Ten – nė vienos laisvos vietos. Mandagus praeivis jam paaiškino, kad už dvidešimties kilometrų yra ligoninė ir gimdymo namai. Juozapas nubėgo į policiją, tačiau ten rado tik budėtoją, kuris paaiškino, kad visi policininkai gavo užduotį lydėti vieną įžymią, tą vakarą mieste laukiamą porą.

Netoli už viešbučio Juozapas kai ką pastebėjo ir pašoko iš džiaugsmo: kalvelės pašlaitėje stovėjo nedidelis tvarkingas, švarus tvartelis, kuriame ramiai rupšnojo žolę asilas ir jautis. Tarp abiejų gyvulių buvo pamesta sauso šieno, kuris galėjo atstoti guolį mamai ir naujagimiui. Juozapas grįžo pas Mariją ir išdėstė jai savo planą. Marija, išbalusi, tačiau nepraradusi drąsos, sutiko. Jiedu užsuko į parduotuvę, nupirko drobės vystyklams ir truputį maisto. Eilė prie kasos buvo ilga, Marijai laukti buvo tikra kankynė.

Išėję laukan, pasuko į Juozapo atrastą buveinę. Jie ėjo iš lėto, Marija rėmėsi Juozapui į ranką. Tik dabar jie atkreipė dėmesį, kad gatvelės, vedančios į viešbutį, buvo išpuoštos degančių lempelių girliandomis. Priešais viešbutį švytėjo užrašas: „Sveikas atvykęs, Mesijau.“

Takelį, vedantį į tvartą, laikė užtvėrusi policininkų grandinė. Tvartelio viduje buvo pastatytas įspūdingas medinis lopšys. Aplinkui zujo keistų personažų minia. Trys prabangiai apsirengę kilmingieji, pilnomis rankomis dovanų, nekantriai pūkštė, pavojingai judindami sunkias karūnas ant galvų. Piemenys ir valstietės susijaudinę vaikštinėjo taukšdami ir rūkydami. Spragsėjo fotoaparatų blykstės. Keliamasis kranas su dviem didžiulėmis filmavimo kameromis ir šeši operatoriai ieškojo tinkamos padėties prie įėjimo į tvartą.

Marija ir Juozapas buvo sustabdyti. Guvus žmogelis su megafonu, prispaustu prie lūpų, pasuko jų pusėn rėkdamas:

-Traukitės iš kelio! Nesipainiokite po kojomis! Jūs griaunate pačią svarbiausią sceną: netrukus turi atvykti pagrindiniai aktoriai!

Paskui, kreipdamasis į visus susirinkusiuosius, sušuko:

-Tai sakralus vaidinimas, ne koks pasilinksminimas! Mums tai kainavo didžiulius pinigus!

Marija ir Juozapas suglumę pasitraukė. Lėtai nužingsniavo atgal ir atsidūrė priešais viešbutį. Vestibiulyje nebuvo nė gyvos dvasios. Pro virtuvės duris, apsuptas garų debesies, išėjo jaunuolis, tempiantis sunkų atliekų bidoną. Įsmeigęs klausiamą žvilgsnį į atvykėlius, priėjo artyn.

-Jei ieškote kambario, nevarkite. Viešbutis pilnutėlis.

Pažvelgęs į išblyškusį Marijos veidą ir į susirūpinusį Juozapą, paklausė:

-Ar kūdikis turi gimti netrukus?

Jaunuolis pastatė bidoną ant žemės ir, akimirką patylėjęs, tarė:

-Eikite į mano kambarėlį. Tai kukli patalpa po laiptais, tačiau joje šilta, nes šalia virtuvė. Aš vis tiek turėsiu kiaurą naktį triūsti, ruošime Kalėdų vaišes. Bus nemažai šurmulio… Pažįstu ir netoliese gyvenantį puikų gydytoją. Jis mano bičiulis. Jūs įsikurkite, o aš eisiu jo pakviesti.

Jaunuolis nusišypsojo. Balti dantys sublizgo tamsiame jo veide.

Kitą dieną miestelio gatvės buvo tuščios. Žurnalistai, aktoriai, žvilgančios girliandos buvo dingę. Ryto vėjelis nešiojo riebaluotą picos dėžės kartono gabalą.

Vyras ir moteris su ką tik gimusiu kūdikiu tylutėliai iškeliavo iš Betliejaus.

Bruno Ferrero

Iš knygos „25+1 Kalėdų istorijos“