Ir Meksike, tolimoje Amerikoje, Kalėdos yra didžiulė šventė. Žmonės ta proga apsivelka naujus drabužius, nukrauna stalus gausiais valgiais ir gėrimais, kitokiais nei kasdien, keičiasi brangiomis, įmantriomis dovanomis. Taigi vyksta tai, kad ir didžiojoje pasaulio dalyje.

Bet ir Meksike esti žmonių, neišgalinčių surengti sau šventės net per Kalėdas. Vieną iš jų, galbūt pačią skurdžiausią, vadino Inesa. Tai buvo maža, grakšti, juodų akių, tamsaus gymio indėnų mergaitė. Ji net Kalėdų išvakarėse plikomis kojomis maklinėdavo po didžiulį turgų, godžiai žvelgdama į lūžtančius nuo prekių prekystalius: į spalvotų vaisių kalnus, saldumynus, keptus kalakutus ir žąsis bei kvepiančias bulvytes.

Visa tai buvo nepasiekiama Inesai, turtingai nebent savo šypsena, kuria stengdavosi suminkštinti prekiautojų širdis, o šie ją mėgo ir nuolatos jai ką nors dovanodavo. Mama prisiuvo dukters sijono priekyje didžiulę kišenę, tad visa, ką mergaitė gaudavo, ten ir nukeliaudavo. Kasdien mažoji Inesa patikrindavo kišenę, kad niekas, ką rado, nepražūtų. Tos kišenės turinys buvo nepaprastai brangus: tai buvo maistas namuose jos laukiantiems broliukams ir sergančiai mamai.

Inesa net turgaus šiukšlių krūvose buvo įgudusi pastebėti ką nors gera. Jos vikrios rankos mokėjo rūpestingai atrinkti, nuvalyti, padaryti radinį priimtiną.

Tą lemtingą Kūčių vakarą Inesos kišenė buvo pilnesnė nei paprastai. Vadinasi, jos broliukų taip pat laukia šventė. Tačiau Inesa nesijautė dėl to laiminga. Ją kankino mažas, bet ramybėje nepaliekantis sopulys. Meksike gyvavo graži tradicija. Kalėdų naktį visi miesto vaikai nešdavo į savo parapijos bažnyčią po gėlę Kūdikėliui Jėzui. Vykdavo savotiškos varžytuvės, kieno gėlė bus pati gražiausia. Inesa taip pat troško nunešti gėlę Kūdikėliui. Kartais užsisvajodavo, kad būtent ji, beturtė indėnų mergaitė, padovanoja Jėzui patį gražiausią žiedą. Bet jai būdavo nelengva gauti vaisių ir daržovių, o ką jau kalbėti apie gėlę?

Ji matė žydinčius turtingų namų balkonus, regėjo svyrančias gėles šalia geležinių pinučių prie namo vartų. Kildavo pagunda nusiskinti, bet juk negalima Jėzui dovanoti vogtos gėlės.

Mažylė jau turėjo, ką parnešti broliams, galvojo apie jų džiaugsmą ją išvydus, tačiau dar nenorėjo sukti namo. Mergaitė nerami klajojo ieškodama gėlės, pačios gražiausios, kokią tik galėjo įsivaizduoti.

Gatvelė, vingiavusi į jos mikrorajoną, ėjo per senų griuvėsių ruožą. Anksčiau tarp griuvenų ji matydavo kuokštus žalių lapų ir vieną kitą spalvotą žiedą. Gal čia ji galėtų rasti kokią ypatingą gėlę Kūdikėliui Jėzui?

Inesa atsargiai žengė tarp griuvėsių. Ji sukinėjosi, žvalgėsi, ieškojo tarp senų akmenų, tačiau nieko nerado. Nesimatė jokios, net mažiausios, gėlytės.

Stojo prieblanda. Mama ir broliukai, žinoma, jos nekantriai laukia. Reikėjo skubėti namo. Tačiau metusi paskutinį žvilgsnį, viename kampe mergytė išvydo augalų kupstelį žaliais blizgančiais lapais, išsidėsčiusiais tarsi didelis žiedas.

Nieko nelaukusi pasilenkė ir nuskynė keletą šakelių, sudėjo jas į mažą puokštelę, tokią gražią, kokią tik galėjo. Tačiau čia dar kažko trūko. Atsidususi mergaitė išsitraukė patį gražiausią dalyką, kokį turėjo: raudoną kaspiną, kuriuo rišosi plaukus. Kaspinu surišo žalius lapus ir padarė kokardą. Puokštė atrodė tikrai skoninga. „Kūdikėliui Jėzui patiks mano žali lapai, – pamanė. –Be to, surišau juos raudonu kaspinu!“

Buvo jau visai tamsu, tad Inesa pasuko namo. Ėjo pro bažnyčią: didieji vartai buvo plačiai atlapoti. „Šią valandą bažnyčia bus tuščia,- nusprendė. – Visi vakarieniauja. Jėzui gėlių atneš vėliau.“

Mergaitė nedrąsiai įžengė vidun basomis kojomis, dulkina prijuoste ir pilna kišene vaisių bei daržovių. Lengva lyg šešėlis nuslinko palei navos kolonas prie apšviesto ploto, kur ant siuvinėtos pagalvės gulėjo Kūdikėlio Jėzaus statulėlė.

Su ašaromis akyse Inesa pažvelgė į savo žalių lapų puokštę ir, atsigręžusi į Kūdikėlio Jėzaus statulą, tarė:

-Tau ją palieku dabar. Vėliau su kitais vaikais negalėsiu ateiti. Man būtų pernelyg didelė gėda. Tikiuosi, kad Tau ji vis tiek patiks.

Tuomet ji išgirdo nuostabos kupiną „ak!“. Pasirodo, aplink ją buvo susibūrusi grupelė žmonių. Visi apstulbę žiūrėjo į puokštę, kurią ji laikė rankoje…

-Kokios neregėtos gėlės… Kur tokių radai?.. Niekuomet nieko panašaus nesu matęs…

Inesa pažvelgė į savo puokštę ir liko be žado. Lapai buvo nusidažę nuostabia ryškiai raudona spalva, o vainikėlio centre uogos buvo išsidėsčiusios į aukso širdį. Mergaitė droviai padėjo savo brangiąją raudonų ir auksinių žvaigždžių puokštę prie Kūdikėlio Jėzaus kojų ir išbėgo namo.

Jai atrodė, kad iš laimės skriste skrenda.

Dabar ji žinojo, kad Jėzus priėmė jos dovaną ir paprastus lapus perkeitė į nuostabiausią Meksikos gėlę: Kalėdų žvaigždę.

Dar ir šiandien per Kalėdas visame pasaulyje raudonos žvaigždės aukso širdimis primena stebuklą, įvykusį dėl beturtės indėnų mergaitės tikėjimo.

Bruno Ferrero

Iš knygos „25+1 Kalėdų istorijos“