Didžiuliame angelų būryje angelas, vardu Mikelandželas, išsiskyrė didžiuliais gabumais piešti ir tapyti.

Vieną gražią dieną Mikelandželas nusprendė įvykdyti patį drąsiausią užmojį per visą amžinybę: nutapyti Dievo paveikslą! Šis užmojis – labai sudėtingas. Juk Dievas – begalinis: kaip sutalpinti Jį į paveikslą? Dievas nepanašus į nieką: Jis ne vyras ir ne moteris, ne jaunuolis ir ne senelis… Kokį veidą Jam suteikti? Kaip Jį pavaizduoti? Dievas yra absoliutus Gėris, absoliuti Meilė, vaiskiausia Šviesa, skambiausia Muzika ir t.t. Vargšas Mikelandželas skaudančia galva nervingai skraidė savo kūrybinėje dirbtuvėje milijardus kilometrų aukštyn ir žemyn. Ką jam daryti? Juk nepasakysi Dievui: „Malonėk truputį pasėdėti ir nejudėk.“

„Negaliu atsisakyti savo plano, – kartojo mintyse Mikelandželas. – Noriu sukurti šedevrą, kuris per amžių amžius keltų kiekvieno susižavėjimą!“

Galiausiai jam gimė idėja: „Pradėsiu nuo eskizų, parengiamųjų darbų… Pasižymėsiu detales, atskirus štrichus. Na, žinoma! Tapysiu Dievą po detalę! O galiausiai visas detales sujungsiu.“

Laimingas ir pakylėtas prasimanė milžinišką popieriaus lapų šūsnį ir pradėjo tapyti Dievą nuo smulkių detalių. Įkvėptai dirbo ir kaskart atrasdavo Dievuje kažką nauja. O kaip kitaip – juk Dievo kūrybingumui nėra galo!

Pripiešė milijonus lapų, tačiau jam visą laiką atrodė, kad pradeda iš pradžių. Mikelandželo kūrybinėje dirbtuvėje jau nebetilpo lapai su eskizais. Visi kampai buvo grūste prigrūsti piešinių. Vieną dieną kūrėjas ėmėsi tvarkytis, tačiau pamiršo, kad langas liko praviras. Pro šalį neregėtu greičiu prašvilpė du angelai. Jie sukėlė tokį stiprų vėjo gūsį, kad milijonai popieriaus lapų pakilo ir plačiai išsisklaidė per langą.

-Mano eskizai! – skausmingai sušuko Mikelandželas. Deja, šaukštai buvo po pietų. Piešiniai sukosi ore ir daugybė jų krito į Žemę. Vėjai pačiupo angelo menininko darbus ir išnešiojo po visas keturias pasaulio šalis, tarp visų Dievo kūrinių, o ypač tarp žmonių. Skirtingai nei Mikelandželas, Dievas buvo patenkintas šiuo įvykiu: taip Jo mylimi kūriniai galėsią šiek tiek geriau jį pažinti.

Žmonės irgi jautėsi laimingi, galėdami pagaliau sužinoti, koks iš tiesų yra Dievas, o tai buvo karščiausias jų troškimas.

Visų kraštų mokytojai ir mokslininkai, visos tautos ir gentys ėmė aiškinti piešinių prasmę. „Dievas yra kaip Saulė!“ – nusprendė vienas. „Dievas yra galingas kaip didžiulis jautis!“ – teigė kiti. Niekas nesuprato, kad mato tik be galo mažą visumos dalelytę. Buvo tikri, kad prieš jų akis – vienintelis tikras Dievo atvaizdas. Statė šventyklas jam saugoti ir garbinti. Kiekviena tauta susikūrė savitą Dievo sampratą: kiekvienoje iš jų glūdėjo dalelė tiesos, tačiau nė viena neatskleidė viso Dievo.

Todėl Dievas buvo vaizduojamas kaip laikantis žaibus rankoje barzdotas senelis, kaip iš jūros putos gimusi moteris, kaip liūtas, erelis, drakonas, Mėnulis…

Kad įrodytų savo teisumą, tautos, tautelės ir gentys ėmė vaidytis ir net kelti karus. Prievarta siekė įtikinti vieni kitus, kad vienintelis tikrasis Dievas yra jų. Dievą tai labai nuliūdino ir Jis nusprendė įsikišti.

Išsirinko kai kuriuos iš pačių geriausių ir kalbėjo jiems apie save, tačiau šie, kad ir kaip stengėsi, ne kažin ką tesugebėjo nuveikti. Daugelis iš šių „pranašų“, kaip juos vadino, buvo išjuokti ar net nužudyti.

Žmonės ir toliau labai įvairiai įsivaizdavo Dievą. Vieniems Jis buvo mintis, kitiems – troškimas, dar kitiems – iliuzija. Atsirado ir tokių, kurie iš viso nenorėjo, kad būtų kalbama apie Dievą: grasindami mirties bausme, uždraudė minėti Jo vardą. Kai kas Dievą vadino Teisėju, kai kas tironu, o kai kas – abejingu Aukščiausiuoju Protu.

Kaip mama trokšta turėti vaiką, taip Dievas troško turėti pasaulį ir žmones. Jį labai skaudino, kad žmonės atmeta Jį gerai nepažinę.

Taigi Kūrėjas priėmė sprendimą: „Aš pats eisiu pas juos! Taip jie galės mane matyti, paliesti, girdėti!“

Iš pradžių ši žinia angelams užėmė kvapą, o paskui jie atsiduso: „ Aaaaaaaaak!“ Dievas nuolatos juos nustebindavo, tačiau ši staigmena juos pribloškė. Tai, ką Dievas nusprendžia, įvykdo. Jis gimė žmonių pasaulyje kaip vaikelis ir buvo pavadintas Jėzumi.

Jis aiškiai pranešė apie savo sprendimą visiems žmonėms skirtame laiške, kuris vadinamas Šventuoju Raštu: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas…“ (Žyd 1, 1-3).

Taigi šiandien visiems yra lengva pažinti Dievą: tereikia pažinti Jėzų!

Bruno Ferrero

Iš knygos „25+1 Kalėdų istorijos“