Tą naktį, kai gimė Jėzus, angelų melodiją išgirdo nedaugelis. Gretimose apylinkėse gyvenę žmonės teišgirdo lengvą gaudesį, taigi apsivertė ant kito šono ir toliau sau miegojo. Kad išgirstum angelų giesmę, turi turėti ypatingą širdį.

Giesmę išgirdo tvenkinio pakrašty augusi jaunutė nendrė. Ji gerte gėrė iš dausų sklindančią švelniausią harmoniją.

Bėgo laikas. Jaunoji nendrė suaugo ir sutvirtėjo, bet kaskart, kai papūsdavo vėjas, ji suvirpėdavo ir imdavo kartoti seniai girdėtą angelų melodiją.

Sykį jaunas piemuo atginė girdyti prie tvenkinio avis. Jo žvilgsnį patraukė nendrė. Jau kurį laiką jis norėjo pasidirbinti naują dūdelę, nes senoji suskilo ir nebegražiai skambėjo.

Piemuo išsitraukė peilį, nupjovė nendrės stiebą, atidžiai jį apžiūrėjo ir ėmė gludinti. Kai priglaudė dūdelę prie lūpų ir pūstelėjo, suskambo toks gražus garsas, kad piemuo negalėjo patikėti savo ausimis.

Tą vakarą prie laužo piemuo išsitraukė iš krepšio dūdelę ir užgrojo. Regis, net ugnis liovėsi traškėjusi, kad įsiklausytų į sklindantį garsą, į besiliejančią angelišką melodiją.

Suglumo ir piemuo: jam atrodė, kad groja ne jis. Tarsi dūdelė grotų pati. Tarsi savyje slėptų stulbinamą paslaptį.

Vieną dieną piktai susivaidijo dvi piemenų grupės: piemenys nesutarė dėl pirmumo teisės į kelias ganyklas. Pasigirdo keiksmai, grėsmingai pakilo lazdos.

Pajutęs netikėtą įkvėpimą jaunasis piemuo priglaudė dūdelę prie lūpų ir ėmė groti. Garsas buvo gana tylus, tačiau ginčininkai sustojo, kumščiai atsileido, piemenims kilo didžiulis noras susitaikyti ir ištiesti vienas kitam ranką.

Nuo tos dienos, kai kildavo kivirčai, jo dalyviai kviesdavo piemenį ir prašydavo:

-Malonėk pagroti savo dūdele!

Suskambus dūdelei, numalšdavo įtampos, tūžmingi balsai sušvelnėdavo, pyktis užgesdavo, noras rūstauti išnykdavo. Ar nori sužinoti, kas nutiko vėliau tam nuostabiam instrumentui, kuriame slypėjo angelų giesmė? Kai piemuo paseno, atidavė dūdelę savo sūnui. Kai mirė sūnus, dūdelė atiteko jo sūnui… ir taip toliau… Instrumentas keliavo iš skrynios į skrynią, buvo perduodamas testamentu iš kartos į kartą, kol…

-Seneli, kieno ši sena dūdelė?

-Ją nupirko tavo prosenelis sendaikčių varžytinėse, ji turėjo būti labai sena.

-Ar galiu ją pasiimti? Galbūt ji stebuklinga.

– Žinoma, – atsakė senelis.

Berniukas paėmė instrumentą į rankas ir ėmė jį valyti. Pridėjo dūdelę prie lūpų: suskambo švelnus, tyras garsas.

Kitą rytą vaikas nusinešė dūdelę į mokyklą. Mokytojas vėlavo. Klasei šurmuliuojant ne juokais supyko du klasės draugai. Berniukas pasitraukė į kamputį, ištraukė dūdelę ir užgrojo. Vaikų ausis ėmė glostyti švelnūs, malonūs garsai. Du peštukai sustojo pakerėti.

-Atsiprašau, – tarė vienas.

-Susitaikykime,- pasiūlė antrasis.

Visi ėmė girti grojusį dūdele berniuką:

-Kaip tu gražiai groji!..

-Aš tik vos pūstelėjau… – sumurmėjo rausdamas vaikas. O pats sau laimingai pagalvojo: „Taip ir maniau, kad ji stebuklinga!“

Dar laimingesnė buvo jaunoji nendrė, per ilgus ilgus amžius išsaugojusi angelų giesmę, suskambusią tą šventą naktį, kai gimė Jėzus.

Bruno Ferrero

Iš knygos „25+1 Kalėdų istorijos“