Advento metu liturgijos tekstuose išgirstame nuostabius pažadus ir stiprius pranašiškus balsus, norinčius pasiekti mūsų širdį. „O Išganytojau, atverk dangų!“ – tai viena gražiausių giesmių, išreiškianti gilų ilgesį. Tegu Dievas atveria mums dangų, kurio taip dažnai jaučiamės nenusipelnę, kad mūsų gyvenimas taptų šviesesnis ir laimingesnis.

Nenusiraminti pažadais

Advento tekstai išsako harmoningesnio gyvenimo ilgesį, viltį, kad turėtų būti kažkas daugiau nei vien tik kasdienės problemos, intrigos ir konfliktai. Trokštama gyvenimo, kurį tvarkytų Dievas. Tačiau kasmet vien tik gražūs pažadai. Kodėl pasaulis išties netampa šviesesnis ir laimingesnis? Ar taip visą laiką ir raminsimės tik pažadais? Ne. Būtent dėl to, kad šį pasaulį pažįstame kaip netobulą, mums būtina nukreipti akis į kitą pasaulį, kad daugiau neabejotume. Tada jau dabar pasaulis taps kitoks – virš mūsų prasivers dangus. Į mūsų tamsą įsiverš šviesa, į mūsų baimę – pasitikėjimas. Pranašystėse, kurias girdime per adventą, slypi sprogimo jėga. Biblijos žodžiai „Jie perkals savo kalavijus į arklus“ (Iz 2, 4) buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje buvo draudžiami, nes kėlė baimę valdžios atstovams. Tie žodžiai buvo stipresni už tankus. Kai girdime pranašų žodžius, pajuntame naujas savo sielos galimybes. Prisiliečiame prie savasties. O tada visai kitaip išgyvename pasaulį. Jis nustoja atrodyti grėsmingas. Pasaulio sumaištyje pajuntame, kad mus gaubia Jo artumas. Kai prasiveria dangus, atsiveria mūsų širdys, kad priimtų Tą, kuris vienintelis geba ją nuraminti.

Kai prasiveria dangus, atsiveria mūsų širdys, kad priimtų Tą, kuris vienintelis geba ją nuraminti.

Laukimo būsenos

Žmogus išvyksta į kelionę. Jis paveda tarnams rūpintis namais ir kiekvienam skiria atitinkamą uždavinį. Durininkui paliepia būti itin budriam (plg. Mk 13, 33-37). Šiuo palyginimu Jėzus parodo, kaip nusiteikę turėtume išgyventi advento laukimą. Jėzus reikalauja dvejopos laikysenos. Pirmoji būtų pasirengimas konkrečiai atsakomybei. Kiekvienas žmogus turi savo užduotį. Kiekvienas privalo pasaulyje įspausti savo pėdsaką. Esame čia ne vien tam, kad mums gerai sektųsi. Mes atsakingi už pasaulį. Advento laukimas nėra pabėgimas. Jis siekia padaryti mus jautresnius, kad kiekvienas jaustų asmeninę atsakomybę už tą sritį, kurią jam priskyrė Dievas. Būti budriam reiškia jausti. Ką aš norėčiau padaryti su savo gyvenimu? Kokią žinią norėčiau perduoti žmonėms, esantiems aplink mane? Kam jaučiuosi esąs pašauktas? Čia nekalbama apie didžius dalykus. Kiekvienam sava užduotis. Kiekviena jų svarbi, kad jaukūs būtų namai ir įmanomas taptų geras bendrabūvis.

Freepik.com

Kiekvieną akimirką

Jėzus įsako durininkui būti budriam. Jis palygina mūsų gyvenimą su durininko egzistencija. Grįžęs namų šeimininkas nenori rasti durininko miegančio. Mes nežinome, kada Viešpats ateis. Nežinome, kada mus nusineš mirtis. Mirštant Viešpats pasibels į mūsų duris, kad jas atidarytume. Tačiau Viešpats ateina ne tik mirties valandą. Bet kurią akimirką Jis gali pasibelsti į mano širdies duris. Dažnai tai būna tylūs impulsai, kurių net nepastebime. Adventas – tai metas įsiklausyti į tylą, būti atidžiam tam, ką Kristus mums norėtų pasakyti. Galbūt Jis ateina pas mane pasakyti, jog aš neteisingai gyvenu, kad mano gyvenime nėra darnos. Galbūt Jis nori atverti man akis, kad pagaliau praregėčiau.

Durininko pratimas

Evagrijus Pontikas, gyvenęs IV amžiuje, viename laiške ragina savo draugą vienuolį būti geru durininku. Kiekvieną mintį, besibeldžiančią į jo galvą, jis turėtų paklausti, ar ši ateinanti su draugiškais ketinimais, o gal siekia užginčyti jo teisę į namus. Šis pratimas ir šiandien praverstų mums per adventą.

Pusvalandžiui patogiai atsisėskite kambaryje, nemedituokite, nesimelskite ir negalvokite. Paprasčiausiai sėdėkite Dievo akivaizdoje ir įsivaizduokite, kaip iš tylos išnyra mintys ir beldžiasi į duris. Kiekvienos minties, kiekvieno jausmo klauskite: „Ką nori man pasakyti? Ko ilgiesi?“ Pratimas nėra lengvas. Kai kurie galbūt sakys: „Man neišeina. Ten gali išsiveržti ugnikalnis.“ Jeigu taip baiminsitės, prarasite daug energijos, stengdamiesi išlaikyti ugnikalnį po užraktu. Tai jus išsekins. Tačiau jei išdrįsite apklausti kiekvieną mintį, pajusite gilią vidinę ramybę.

Galbūt išnirs pyktis, pavydas, liūdesys, nusivylimas ar baimė, kad nesusidorojate su gyvenimu. Visi šie jausmai galimi. Juose slypi ilgesys. Pavydas slepia meilės, liūdesys – vidinės ramybės ilgesį, nusivylime slypi aiškumo ir tiesos ilgesys, o baimėje – troškimas išsivaduoti iš kitų malonės ir atsikratyti visų jėgas pranokstančių lūkesčių.

Jei paklausite jausmų, ko jie nori, jie praras grėsmingumą. Jie taps draugais, patariančiais apgyvendinti visus savo sielos kambarius ir mėgautis buvimu namie.

Atviras ir platus

Taigi linkiu jums palaimingo advento, kad jo metu virš jūsų gyvenimo atsivertų dangus ir paruoštų jūsų širdį Dievo atėjimui. Linkiu jums, kad būtumėte budrūs šiuo laikotarpiu ir kaip tas durininkas girdėtumėte Jėzaus beldimą į jūsų širdies duris. Iš visų minčių įsiklausykite į tą, kuri nori įeiti ir gyventi jumyse, kad pripildytų jūsų namus šviesos ir meilės, į Jėzų Kristų, kuris ateina, kad jus išgelbėtų ir išgydytų.

Iš knygos „Tiesiog gyvenimas“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2015).