Kuautlatoatsinas („kalbantis erelis“) gimė 1474 m. Meksikoje. Atvykus ispanų konkistadorams ir žlugus actekų imperijai, jis atsivertė į katalikybę apie 1525 m. ir priėmė Jono Didako (Chuano Diego) vardą. Šventasis pasitraukė į vienuolių pranciškonų katalikišką misiją Tolpetlake. 1531 m. ant Tapeyako kalno Jonui Didakui pasirodė švč. Mergelė Marija ir paprašė toje vietoje pastatydinti bažnyčią. Kaip ženklą ji davė gražių, gyvų rožių, nors buvo žiema. Savo apsiauste atnešęs jas vyskupui, ant drabužio išvydo regėtos Dievo Motinos atvaizdą. Jonas Didakas likusį gyvenimą praleido kaip atsiskyrėlis kuklioje trobelėje šalia koplyčios, kur buvo patalpintas stebuklingasis paveikslas, atsidėjęs maldai ir dorybių ugdymui, beribei Dievo ir artimo meilei. Jis mirė 1548 m. „Gvadalupės įvykis ženklino pradžią evangelizacijos su tokiu gyvybingumu, kuris pranoko visus lūkesčius. Kristaus per Mariją suteikta žinia, paėmė pagrindinius vietinės kultūros elementus, juos nuskaistino ir jiems suteikė galutinę išganymo reikšmę. Štai kodėl Gvadalupė ir Jonas Didakas įgyja gilią bažnytinę ir misijinę reikšmę ir yra tobulai įkultūrintos evangelizacijos pavyzdys“, – sakė Jonas Paulius II paskelbdamas Joną Didaką šventuoju 2002 m.

Gyvoji Duona