Paskutinis eilinio liturginio laiko sekmadienis ir visų liturginių metų ciklo užbaigimas – Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmė, mūsų žvilgsnius nuo šio žemiškojo horizonto kelianti link To, kuris yra Alfa ir Omega, visa ko Pradžia bei Pabaiga.

Ši liturginė šventė nėra sena, jos gimimą lėmė situacija, susiklosčiusi XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais. Ateistinis sekuliarizmas ėmė sparčiai plisti daugumoje valstybių, kurios pamiršusios Pirmojo pasaulinio karo siaubą vėl skubėjo į naujas totalitarizmo pagundas. Rusijoje triumfuojantis komunizmas, paneigęs Dievą, fašizmas, kuris apėmė Italiją, Meksikos kairiųjų nuožmi kova su Bažnyčia, Vokietijoje kylanti nacizmo ideologija. Šioje aplinkoje 1925 m. Pijus XI įsteigia Kristaus Karaliaus šventę, trokšdamas, kad visos tautos nusilenktų Taikos kunigaikščio švelniajam jungui: „Jei žmonės kada nors privačiai ir viešai pripažintų karališką Kristaus galią, visą pilietinę bendruomenę būtinai persmelktų neįtikėtinos gėrybės, tokios kaip teisinga laisvė, tvarka ir ramybė, santarvė ir taika.“

Pexels.com nuotrauka

Būdamas įžvalgus ir regėdamas, kaip kyla naujos politinės sistemos, paremtos pagoniška ideologija, bei žinodamas, kur link tas nuves – Pijus XI kviečia atsigręžti į Kristų, kurio valdžia neša taiką ir ramybę. Deja, dauguma didžiųjų valstybių neišgirdo popiežiaus kvietimo, ir istorija parodė, į kokius naujus baisumus tai nuvedė milijonus žmonių. Taip, nes jei tautose, o pirmiausia žmonių širdyse, nekaraliauja Kristus, labai greitai ir dažniausiai ten įsikuria piktojo karalystė.

Vykstant II Vatikano susirinkimo įkvėptai liturgijos reformai, popiežius šv. Paulius VI šiai šventei suteikė eschatologinį atspalvį, pavadindamas Kristaus Visatos Valdovo titulu, siekdamas priminti visa apimančią Kristaus valdžią ir sužadinti ankstyvosios Bažnyčios troškimą, kad kuo greičiau ateitų toji diena, kai Dievas bus visa visame kame. Šventė iš spalio paskutinio sekmadienio nukelta į paskutinį eilinio laiko sekmadienį.

Didingame Evangelijos palyginime apie Paskutinįjį teismą sakoma, kad teismo matas bus, kaip mes pasitarnavome Kristui: „Aš buvau išalkęs, jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, mane pagirdėte, buvau keleivis, mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane.“ Krikščionybė praranda žavesį tada, kai tampa tik sausa teorija ar utopinių svarstymų rinkinys. Kristus Karalius mus kviečia būti tais, kurie Jo Karalystę plečia ne kalbėdami, bet mylėdami.

Viešpats Jėzus savo mokiniams sakė: „Dievo karalystė jau yra tarp jūsų.“ Taip, Viešpats didingai sugrįš laikų pabaigoje, bet Jis veikia čia ir dabar. Jo karalystė slėpiningu būdu yra šiame pasaulyje. Kai atveriame savo širdis Viešpačiui, kai atiduodame pirmą vietą Jam savo gyvenime, kai ieškome Jo Valios savo kasdienybės verpetuose – tuomet būkime tikri – Jo Karalystė yra mumyse.

Šiandien, kai vėl regime karo verpetus, kurie, rodos, tuoj įtrauks ir mus, kai patiriame blogio siautėjimą, kuris garsesnis už tylius taikos balsus, mes kaip niekada turime melsti su pirmųjų krikščionių įkarščiu: „Maranataǃ Ateik, Viešpatie Jėzau, ir apreikšk savo karalystę: tiesos ir gyvybės karalystę, šventumo ir malonės karalystę, teisingumo, meilės ir taikos karalystę!“

Kun. Robertas Urbonavičius

Bernardinai.lt