Kraunasi...

Šventadienio pamokslas. XXXII eilinis sekmadienis

Aliejus, apie kurį kalbama palyginime, yra meilė, kurią savo gyvenimo kelyje esame dovanoję. Tie, kurie mylėjo, turi šio aliejaus atsargų, ir, pasibaigus žemiškojo gyvenimo tamsai, turės tai, ko reikia, kad žibinto liepsna ir toliau šviestų.

Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: „Su Dangaus Karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo. Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: „Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta“. Protingosios atsakė: „Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite“. Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: „Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!“ O jis atsakė: „Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!“ Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos.“ (Mt 25, 1–13)

TAS LAŠAS ALIEJAUS

Šiandien Evangelijoje girdimas palyginimas yra susijęs su tuo, kaip Palestinoje pirmajame amžiuje buvo rengiamos vestuvės. Jaunikis eidavo į nuotakos namus, pasiimdavo ją su savimi ir visam laikui įvesdavo į savo namus. Į vestuves pakviestos merginos laukdavo jaunikio namuose, kad su uždegtais žibintais pasveikintų atvykstančią jaunųjų porą.

Nereikia būti dideliu Biblijos žinovu, kad suprastum, jog Jėzaus pasakojama istorija kalba apie kiek keistokas vestuves. Sunku būtų įsivaizduoti, kaip jaunikis gali atvykti į vestuves vidurnaktį. Tuo tarpu apie nuotaką, kuri paprastai vėluoja, apskritai neužsimenama. Pagaliau, kokia prasmė vidury nakties eiti pirkti aliejaus? Trumpai tariant, šioje istorijoje „nesueina galai“. Drauge akivaizdu, kad Jėzus kalba ne apie bet kokias vestuves. Tai „tos“, pačios svarbiausios vestuvės, kur jaunikis yra pats Viešpats, o nuotaka – pas Jį keliaujanti žmonija.

Jėzus Dievo karalystę sulygina su dešimtimi mergaičių, kiekviena kurių teturi mažą žiburį, o jas supa nakties tamsa. Ši mergaičių grupė suskirstoma į dvi kategorijas: protingas ir paikas. Toks padalijimas mus verčia prisiminti dar vieną Jėzaus palyginimą, kuomet Jis kalbėjo apie išmintingą žmogų, pastačiusį namą ant uolos, ir paiką, kuris statė savo namus ant smėlio…

Mergaitės paikomis vadinamos todėl, kad nenumatė, jog jaunikis gali vėluoti, ir nepagalvojo pasiimti aliejaus atsargų. Būtent šis dėmesys netikėtumams, o ne budrumas skiria abi grupes: iš tikrųjų jos „visos ėmė snausti ir užmigo“.

Stebina, kad Jėzus priešpastato ne miegą ir budėjimą (juk Jis ypatingai pabrėžė reikalą budėti!), bet turimus aliejaus išteklius. Jo pasakojime belaukdamos jaunikio užmiega ir paikos, ir protingos mergaitės.

Viešpačiui žinomas mūsų silpnumas ir kasdienybės vargai, taip dažnai užgniaužiantys visą mūsų entuziazmą. Gali atsitikti, kad mūsų tikėjimas apsnūsta, pasitaiko nuovargio ir abejingumo laikotarpių. Kartais gyvenimas mums pateikia kietų išbandymų, ir kartais reikia tikro stebuklo, kad pajėgtume sulaukti vakaro…

Galime būti ramūs: Viešpats visa tai žino, tačiau šiuo palyginimu Jis nori priminti dar vieną krikščioniškojo gyvenimo reikalavimą. Kiek meilės reikia įpilti į mūsų žibintus? Kiek meilės gali priversti liepsnoti mūsų širdis net tada, kai esame mirtinai nuvargę, kad dvasinis miegas netaptų chronišku?

Jei mums stinga aliejaus – meilės atsargų, sunku tikėtis, kad iš išmėginimo išeisime sustiprėję. Veikiau jau būsime sugniuždyti. Šios atsargos – tai darbas su savimi, savo širdimi, savo laiku, visų pirma pasirūpinant kiekvienos dienos smulkmenomis.

Mergaites, pamiršusias pasiimti aliejaus, evangelistas Matas vadina „paikomis“. Šis žodis turi ir daugiau reikšmių. Pažodžiui tai būtų „išprotėjusios, pamišusios“. „Paika“ taip pat reiškia „nerūpestingą, kvailą, abejingą“. Šia prasme paikos mergaitės yra tie žmonės, kurie gyvena dieną, daug negalvodami ir nesivargindami, taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Tada aliejus, kurio jie neturi, yra nepadaryti geri darbai.

Aliejus, apie kurį kalbama palyginime, yra meilė, kurią savo gyvenimo kelyje esame dovanoję. Tie, kurie mylėjo, turi šio aliejaus atsargų, ir, pasibaigus žemiškojo gyvenimo tamsai, turės tai, ko reikia, kad žibinto liepsna ir toliau šviestų. Todėl šio aliejaus ir negalima perduoti kitam, nes mes negalime atiduoti savo meilės patirties: ji yra mūsų ir tik mūsų.

Giluminė šių žodžių prasmė – tai raginimas prisiimti atsakomybę. Niekas negali mylėti vietoj manęs. Jei nejausime atsakomybės už save, kas bus atsakingas už mus? Juk visi užmiegame, išmintingi ir kvaili, nes visi pavargstame…

Taip prieiname prie palyginimo epilogo: su jaunikiu į pokylį įžengia pasiruošusios mergaitės, o paikosios lieka prie užrakintų durų. Tiesa, jos nepasiduoda ir iš lauko maldauja: „Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!“ Tačiau jaunikio – Viešpaties, atsakymas labai griežtas: „Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!“ Dievas, kuris yra Meilė, atpažįsta meilę, kurią kiekvienas turi ir kuria gyvena. Kiti Jo nepažįsta, o vienintelė kalba, kurią Viešpats žino, yra Meilė.

Meilė, kurią patyrėme šiame gyvenime, susieja mus su Dievu, kad galėtume toliau mylėti ir kurti pasaulį. Kai jau būsime amžinybėje, ir tada toliau mylėsime. Danguje toliau statysime, darbuosimės meilėje kartu su Dievu. Dėl to ir meldžiamės, prašydami šventųjų arba prieš mus išėjusių mylimųjų pagalbos. Tie, kurie yra „ten“, meile kuria gyvenimą tiems, kurie yra „čia“.

Kad tik nepristigtų aliejaus…

 

Adolfas Grušas

 

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2023-11-11


© 2024 www.zarasuparapija.lt