Cathopic.com nuotrauka

Tačiau Evangelija nėra kalavijas, skirtas nukirsti galvą tam, kurio tu nemėgsti (gal ir teisėtai), bet veidrodis, kuriame atpažįsti savo netobulumą ir ydas. Taip, šio sekmadienio Evangelijos ištrauką galima pritaikyti, kam nori: ir netikriems ganytojams, ir tradicionalistams, kurie rūpinasi tik liturgine pompastika (maldos diržais ir apsiaustų spurgais), tačiau tai bus pigi žmogiška interpretacija, Jėzaus žodžius paverčianti šoviniais eiliniam mūšiui dėl „tiesos“.

O ką mums sako Viešpats? Jis nesako, kad fariziejai yra blogi savaime. Ne, net liepia daryti tai, ko jie moko (vadinasi, jų mokymas teisingas), tačiau nesekti jų gyvenimo būdu, kuris skiriasi nuo žodžių.

Viešpats nesmerkia jų mokymo, maldos praktikų, tačiau smerkia jų puikybę – manymą, kad jie yra išskirtiniai, tobulesni, geresni, šventesni. Tie, kurie jau yra išganyti ir dabar moko kitus, kaip pasiekti išganymą – „tos prakeiktos padugnės, neišmanančios Įstatymo“ (Jn 7, 49), – toks buvo fariziejų požiūris į visus likusiuosius.

Mums visiems reikia išganymo, mums visiems reikia vidinio atsivertimo: tiek man, kuris rašau šias eilutes, tiek tau, kuris jas skaitai. Taip, tai liečia visus. Ir popiežius eina išpažinties.

Neišvengsime nuodėmės, tačiau jei gailimės – Viešpats yra tas, kuris pasigaili. Tačiau jei manome, kad jau esame tobuli, nes baigėme teologijos studijas ar pabuvome įvairiose rekolekcijose bei mokymuose, skaitome dvasinę literatūrą – kaip tada Dievo Gailestingumas įžengs į mūsų uždarą ir savimi besigėrinčią širdį?

Popiežius Paulius VI yra pasakęs, kad šiais laikais žmonės mieliau klauso ne mokytojų, o liudytojų – tų, kurie moko savo gyvenimu. Tikėjimo tiesos nėra atsietos nuo asmens, kuris jas skelbia ar moko, tad net patys geriausi seminarai ar parengtos homilijos bus tik žvangantis varis bei skambantys cimbolai, jei skelbėjo širdis ir gyvenimas prieštaraus tam, ką skelbs jo lūpos.

Kun. Robertas Urbonavičius

Bernardinai.lt