Su kunigu Gabrieliumi Satkausku kalbėjomės apie jo, kaip Santaros klinikų kapeliono, tarnystę ir patirtis. Kunigas Gabrielius sako, kad dažna akistata su liga, mirtimi ir žmogiška kančia drauge ir šokiruoja, ir žavi, išmuša iš vėžių ir įkvepia. Taip pat kalbėjome apie Heloviną, Vėlines ir šventuosius, kuriuos sutinkame savo kasdienybėje.

Kaip pasirinkote kunigo „profesiją“?

Per maldą ir piligrimystę. Dar būdamas aštuoniolikmetis prieš Velykas vykau į Romą. Krikščionys jau nuo pirmųjų amžių turi paprotį ten lankyti tam tikras bazilikas, ypač per Didįjį ketvirtadienį, kai jose vyksta Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Taigi per kelionę mane užkalbino vienas kunigas – paklausė, iš kur esu, kaip man sekasi… Pasakiau, kad sekasi blogai, nes nebežinau, ką noriu veikti gyvenime. Visada norėjau būti mediku, turėjau skalpelių komplektą ir baltą chalatą, eidavau stebėti operacijų… Degiau tuo troškimu, o tada atsirado visiška tuštuma. Tas kunigas man pasakė, kad jau tuoj Velykos ir dabar gera proga paklausti Dievo, ko Jis iš manęs nori, nes Jis mane sukūrė, davė talentus, tad turėtų geriausiai žinoti atsakymą. Man tas paprastas ir konkretus pasakymas labai patiko ir pasirodė logiškas. Maldoje per adoraciją Dievo labai konkrečiai paklausiau „Ko Tu nori?“. Ir gavau labai stiprų atsakymą. Pajutau kvietimą būti kunigu. Ta maldos patirtis mane labai palietė, nes malda buvo į neaišku ką, bet sulaukiau labai aiškaus atsakymo būtent tada, kai man jo labiausiai reikėjo.

Kaip manote, kur dabar yra Bažnyčia? Vyksta Sinodas, kuriame svarstoma daug klausimų. Na, o skirtingos nuomonės kartais veda į ginčus, konfrontacijas. Ar Bažnyčia keičiasi, atgimsta, o gal vyksta dar kažkas kita?

Pasaulyje Bažnyčia auga ir atgimsta, tikėjimas plinta. Tačiau tai vyksta ne Vakaruose, o Afrikoje, Azijoje… Popiežius sako, kad turime išlipti iš europocentrizmo, kai viską norime spręsti ir vertinti vakarietiškai. Kituose kraštuose egzistuoja visai kitokios problemos. Labai džiaugiuosi, kad vyksta Sinodas. Tai galimybė atsinaujinti Bažnyčiai ir kiekvienam iš mūsų. Aišku, pasitaiko, kad vieni kalba apie formą, kiti apie turinį ir pykstasi. Kas iš tiesų svarbiausia mūsų tikėjime? Santykis su Dievu ir vieta, kurią Jis užima mano gyvenime.

Man šiek tiek neramu dėl to, kad tai, kas yra šventa ir visų svarbiausia, tarsi nustumiama į antrą planą. Maldos gyvenimas, mūsų santykis su šventomis vietomis… Kaip atrodo mūsų šventos vietos? Jos yra sekuliarizuotos, kartais nebeatspindi ir nebeneša Gerosios Naujienos. Kelia nerimą ir mūsų santykis su sakramentais, formalus ir labai retas jų šventimas. O juk didžiausios dovanos, kurias mums davė Viešpats, yra Šventasis Raštas ir sakramentai. Švenčiausias Sakramentas apskritai yra mūsų Bažnyčios širdis. O aš matau vis didesnę nepagarbą, kaip artinamės prie Jo, sąmoningumo stoką. Dėl to neramu.

Kaip dar IV amžiuje krikščionims rašė šv. Augustinas, Evangelija turi keisti mus, o ne mes Evangeliją. Man atrodo, kad šitas dalykas yra pats svarbiausias. Priimti visą Evangeliją.

Kartais galvoju, ką mes, kaip Bažnyčia, galime padaryti, kad padėtume kiekvienam žmogui priartėti prie Viešpaties. Atskleisti kitiems tuos slėpinius, paslaptis, kurias gauname ir patikime kitam kaip didžiausią brangenybę. Kartais atrodo, kad viskas pasislėpė už žodžių, sąvokų, formų, nuomonių… Popiežius Benediktas XVI sakė, kad visų krizių priežastis yra tikėjimo krizė. Man skamba šie žodžiai. Iš tiesų viskas prasideda nuo asmeninio atsivertimo – kelionės, atsinaujinimo. Norisi išvengti kažkokių ideologijų, jų įtakų ir su nauja dvasia, žvilgsniu vėl visiems kartu skaityti Evangeliją. Kaip dar IV amžiuje krikščionims rašė šv. Augustinas, Evangelija turi keisti mus, o ne mes Evangeliją. Man atrodo, kad šitas dalykas yra pats svarbiausias. Priimti visą Evangeliją. Aišku, čia vėl gali kilti pagunda, nes galbūt kažkas sakys, kad Evangeliją reikia suprasti vienaip, kažkas – kitaip. Ne. Reikia paimti Šventąjį Raštą ir tyloje kalbėtis su Viešpačiu. Tą patį reikia daryti ir bendruomenėje, kai susirenkame švęsti Eucharistiją. Susirenkame visi labai skirtingi, bet Viešpats mus suvienija. Vienas šventasis sako, kad yra daug projektų, veiklų, daug išmokome, bet reikia tik vieno – padaryti žmogų maldos siela. Jeigu jis atranda maldą, vadinasi, viskas bus gerai. Visa kita ateis savaime. Taigi svarbiausia – padėti kitam tapti maldos žmogumi.

Esate Santaros klinikų kapelionas. Turbūt Jums tenka matyti daug ligų, mirties, žmogiškos kančios. Kaip ši patirtis Jus veikia?

Šį patirtis žavi, šokiruoja, išmuša iš vėžių, įkvepia, labai sustiprina, augina… Papasakosiu kelis mažus pavyzdžius. Reguliariai lankau vėžiu sergančius vaikus. Pamenu pirmą savo lankytą ligoniuką. Jo tėtis buvo visai neseniai miręs, mama viena rūpinosi vaikučiu ir tuo pat metu dirbo nuotoliu. Aš galvojau: „Kaip ji atlaiko?“ Ta situacija man atrodė tokia nepaprasta ir šventa. Tokiomis akimirkomis pagalvoji, kad mūsų problemos (reikia padangas pasikeisti ar dar kažkuo pasirūpinti) yra visiškai nieko vertos. Nesąmonės, ir tiek. Taip pat atsimenu paskutinį lankytą vėžiu sergantį pacientą. Ten irgi buvo mama, kuri rūpinosi dukra, šalia lovos – darbo stalas, nes mama dirba nuotoliu, o vyras miręs. Ir ten buvo labai daug šviesos. Įsivaizduoju, kad tiems žmonėms būna tikrai nelengvų akimirkų, bet matyti tokią tvirtybę yra kažkas nepaprasto.

Taip pat iš vėžių išmuša stebuklai. Kartą mane pakvietė pas vieną mirštančią jauną merginą. Suteikiau jai Ligonių sakramentą. Kitą dieną net užsiminiau apie tą situaciją per Mišias, sakydamas pamokslą. Sakiau, kad laiminau merginą, kuri buvo jauna, graži, turėtų būti pačiame gyvenimo žydėjime, tačiau jos jau nėra, viskas nutiko labai staigiai, tad turime branginti gyvenimą, iš tiesų jį gyventi ir jo nešvaistyti. Po savaitės apsilankiau reanimacijoje visai pas kitą ligonį, ir pamačiau, kad ta mergina, apie kurią pasakojau, jau sąmoninga. Nesupratau, kas įvyko, nes ir aš, ir medikai mintyse jau buvome ją palaidoję. Štai kokia sakramentų ir tikėjimo galia. Net ir situacijose, kur ir kunigas jau nieko nebesitiki.

Reanimacijos vedėja kartą pasakojo, kad norėjo atjungti ligoniui gyvybės palaikymo aparatus, nes jau niekas nebegalėjo jam padėti. Dukra, sužinojusi tai, nulėkė į Aušros Vartus ir paprašė, kad būtų aukojamos Mišios už tą ligonį. Po Mišių jis atsigavo ir vėliau pasveiko. Kitoje reanimacijoje kartą gydytoja man sakė: „Taip, Ligonių sakramentas tikrai padeda, nes tas žmogus jau šešis kartus turėjo mirti. Jokie mūsų vadovėliai negali paaiškinti, o tas žmogus jau baiginėja reabilitaciją.“

Tokios patirtys tikrai ir įkvepia, ir šokiruoja. Tai stiprios akimirkos ir man, ir gydytojams, ir visiems, kas tai mato.

Ar pasitaiko atvejų, kai mirties akivaizdoje žmonės atranda tikėjimą?

Taip nutinka dažnai. Ko gero, tai pats sunkiausias laikas. Negalima žmonėms kažko siūlyti per prievartą. Viešpats nenori, kad mes mėgintume įkyriai Jį įsiūlyti kitiems. Jis nėra priemonė –  Jis pats ateis, kai reikės. Mes turime tik parodyti kryptį, palydėti žmones. Tame mirties akivaizdos etape sunkiausia, kai nebežinai, kaip baigsis ligonio žemiškasis likimas. Kyla klausimai, ar įvyks dvasinis prisikėlimas, atsivertimas. Būna, kad neįvyksta. Tada pats bandau švelniai pasiūlyti sakramentus, ateiti, pabūti kartu. Visgi žmogus yra laisvas nepriimti Dievo malonės. Sunku matyti, kai jos atsisakoma.

Tačiau žmonės tikrai labai dažnai atsiverčia, kartais ir garbingo amžiaus. Pastebėjau, kad dažnai tai būna vyrai, kurių praeitis buvo labai bloga ir sunki. Bet ne tik. Pasitaiko ir mokslininkų, kurie visą gyvenimą buvo ateistai, nekrikštyti. Kartais atsiverčia kariai arba kaliniai, ar žmonės, išgyvenę kitokias sudėtingas patirtis, kuriose nebuvo tikėjimo, ypač sovietmečiu, kai jis buvo pašiepiamas. Per ligą, skausmą, tylą palatoje įvyksta susitikimas.

Kartais mano sutikimai su žmonėmis tikrai būna stebuklingi ir neplanuoti. Prieš porą dienų vėlai vakare baigiau lankyti ligonius ir man einant per ligoninės mašinų stovėjimo aikštelę prie manęs priėjo moteris ir paklausė, kur priimamasis. Pasisiūliau parodyti. Einant ji pasiskundė, kad sunkiai susižeidė akis. Taip pat papasakojo, kad atvažiuodama klausė Marijos radijo. Lijo, buvo blogas oras, pasakiau, kad eitų šalia manęs. Kartu atėjome į priimamąjį, išsikalbėjome, padėjau jai pasiimti eilės numeriuką, o paskui suteikiau Ligonių sakramentą su Komunija. Beteikiant sakramentą priėjo kita moteris, italė. Ji buvo ką tik po gydytojo apžiūros, ją taip pat palaiminau, suteikiau šventąją Komuniją. Taip viskas ir vyksta. Sutinki žmones kažkur lifte, koridoriuje, prie kavos aparato… Kartais suveikia tas lietuviškas santūrumas, kai, atrodo, nepatogu kažko klausti, kažką pasakyti ar palinkėti… Galvoji, geriau patylėsiu. Jeigu pavyksta save įveikti ir perlipti per tą santūrumą, iš to kyla labai daug gerų vaisių.

Neseniai minėjome Visų šventųjų dieną ir Vėlines, dalis visuomenės paminėjo ir Heloviną. Šiuo klausimu yra įvairių nuomonių, taip pat ir tarp dvasininkų. Ką Jūs manote?

Manau, kad didžioji dalis visuomenės tai priima kaip pramogą. Taip pat ir didžiosios visuomenės dalies tikėjimas yra toks labiau proginis. Bet tikrai nemoralizuoju. Gyvenimas yra sudėtingas. Visi einame iš proto, kiekvienas savaip. Kažkur bėgame… Tėvai dirba, kartais per kelis darbus, dar turi pasirūpinti vaikais. Kai išvažiuoju ryte ir matau visus tuos kamščius… Baisu. Reikia vaikus nuvežti į darželį, nuvažiuoti į darbą, po to nuvežti į būrelius… O šalia to kažkokie bepročiai dar melagingai pranešinėja apie užminuotas mokyklas… Yra tiek įtampos ir sudėtinga rasti tylos ir ramybės laiko, kurį gali skirti gerai dvasinei knygai ar pasigilinti į tikėjimą, maldai… Reikėtų ugdytis tokius gyvenimo įpročius, bet ritmas yra sudėtingas. Visgi įmanoma būti su Dievu ir šitam chaose. To visiems linkiu. Na, o konkrečiai dėl Helovino, aš sakyčiau, kad jeigu jis atima ramybę, tuomet tai yra ženklas, kad nereikia jo švęsti. Jeigu tai teikia pilnatvę, džiugina sielą, atgaivina, tuomet švęskite. Kiekvienas įvertinkim ir atsakykim nuoširdžiai patys sau. O kautis ir organizuoti nuomonių ringus, manau, yra beprasmiška.

Juos sužavėjo toks mūsų mirusiųjų pagerbimas ir prisiminimas. Ten buvo tikrai labai gražu – pilna šeimų su vaikais, daug pagarbaus susikaupimo.

Aš labai vertinu Vėlinių šventę. Pamenu, kai prieš keletą metų Vėlinių laiku į Lietuvą atvyko amerikiečiai seminaristai. Aš nuvežiau juos į Trakus paragauti kibinų ir parodyti Trakų pilį. Pagalvojau, kad Amerikoje jie juk neturi pilių. Įvažiuojant į Trakus (jau buvo tamsu) jie pamatė gausybę žvakučių. Labai nustebo ir klausinėjo, kas tai. Jiems padarė labai didelį įspūdį, kai paaiškinau, kad tai kapinės. Jie būtinai norėjo sustoti ir nueiti pasižiūrėti. Juos sužavėjo toks mūsų mirusiųjų pagerbimas ir prisiminimas. Ten buvo tikrai labai gražu – pilna šeimų su vaikais, daug pagarbaus susikaupimo. Mane irgi tai žavi. Manau, kad šias tradicijas reikia puoselėti ir palaikyti. Ne priešinant su kažkuo, bet akcentuojant, ką turime gero ir gražaus.

Visi Šventieji – dar kitokia iškilmė. Taip pat jau iškeliavusiųjų, bet tų, kurie jau yra Danguje. Per šią iškilmę prisimenu nemažai ligonių, kurie man buvo gyvas tikėjimo liudijimas. Ne tik man, bet ir gydytojams, savanoriams. Įstrigo jų ramybė, tikėjimas, šviesa akyse… Paprastai tai tarpukario kartos žmonės, išgyvenę karus, negandas, patyrę daug neteisingumo ir paniekos, tačiau visiškai neturėję širdy jokio blogio ar neapykantos. Jokio keršto. Ir kaip jie meldžiasi! Malonė jau vien tai regėti. Manau, kad daug žmonių prisimena tokių šviesuolių savo senelių ar prosenelių. Jau pačios mintys apie tokius žmones kažkaip gerai nuteikia, atgaivina, teikia daug šviesos.

Taigi Visų Šventųjų iškilmė yra tų žmonių iškilmė – visų šventųjų, kurie nėra kanonizuoti ar kažkaip kitaip pripažinti tokie. Jie sektinas pavyzdys visam pasauliui, ir jie tikrai šventi ir užtaria mus iš Dangaus. Ypač ligoniai. Mirties pavojuje neretai teikiama absoliucija. Tai yra toks ypatingas veiksmas, kuris atliekamas tik ekstremaliose situacijose, kai yra aiški rizika žmogui numirti. Tai ne tik visų nuodėmių, bet ir visų kalčių atleidimas. Kartais mes suveliame sąvokas, pavyzdžiui, nuodėmės ir kaltės, išrišimo ir atlaidų ir pan. Mus, katalikus, krikščionis, iki šiol kaltina dėl indulgencijų pardavinėjimo, neva už pinigus buvo atleidžiamos nuodėmės. Tai yra visiškas nesusipratimas ir neapsišvietimas. Indulgencijos reiškia atlaidus, kurie pasiekiami per gerus darbus, išmaldą, aukas… Taip atleidžiamos kaltės. Net ir po nuodėmių atleidimo žmogui gali likti tam tikra kaltė, kurią jis neštųsi į skaistyklą. Na, o per absoliuciją atleidžiamos ne tik visos nuodėmės, bet ir visos kaltės ir žmogus gali laisvas keliauti tiesiai į Dangų. Ligoninės yra tokios savotiškos parapijos. Aš sakau, kad iš jų dažniausiai einama arba tiesiai į Dangų, arba tiesiai į pragarą. Dėl tokio savo pasakymo kartais esu apkaltinamas nejautrumu. Tačiau tuo tik noriu pasakyti, kad čia yra tiek Dievo malonės, kad, atrodo, žmogus jau gali keliauti tiesiai pas Viešpatį arba atmesti Dievo malonę ir uždaryti širdį. Aišku, mes nežinome, kodėl taip nutinka, gal dėl patirtų skriaudų, žaizdų, įžeidimų iš krikščionių ar dvasininkų, ligos ar baimės įtakos…

Manau, kad kuo didesnė mirties baimė visuomenėje, tuo paviršutiniškiau švenčiamas Helovinas. Jeigu mes kalbamės apie amžinąjį gyvenimą, keliame klausimus, svarstome, mūsų žvilgsnį natūraliai labiau patraukia mirusiųjų pagerbimo šventė – Vėlinės.

Kas Jums yra tikėjimas?

Didžiausia dovana. Dažnai prisimenu ir cituoju Blezą Paskalį, didį mokslininką, fiziką. Jis rašė: „Jeigu viską prarasčiau, bet išsaugočiau tikėjimą, nieko neprarasčiau“. Iš tiesų tai didžiausias turtas, kurio, jei neturime, tereikia prašyti Dievo, nes tikėjimas kyla ne iš mūsų, bet iš Jo. Aišku, mes savo valia priimame malonę tikėti. Tačiau tai nėra toks pats pasirinkimas kaip balsuoti už kokią nors partiją… Tai nėra pasaulėžiūra. Tai ypatinga galia. Aš tikiu, kad per Krikštą mes kiekvienas gauname tą tikėjimo grūdą.

Tikėjimas yra mūsų širdies atvėrimo Dievui vaisius, bet didžiausia šventųjų pagunda ir yda yra puikybė.

Apskritai sakyčiau, kad nėra netikinčių žmonių. Net ir ateistas tiki, kad Dievo nėra. Manau, kad labiausiai reikia saugotis laisvamaniškumo, drungnumo ar akedijos, sielos mirties, kai ignoruoju, pamirštu, neigiu savo sielą ir dvasinio gyvenimo poreikius, sąžinę. Man tikėjimas, kaip sakiau, yra didžiausia dovana ir aš dėkoju Dievui už ją. Aš taip pat pirmiausia esu ne kunigas, o krikščionis, pašauktas tikint artintis prie Dievo. Susiduriu su kliūtimis, pavargstu, kartais būna sunku melstis… Bet tikiu, kad kaip Dievas mums yra ištikimas, taip labai vertina ir mūsų ištikimybę Jam ir labiau žiūri ne į mūsų maldos ilgį ar grožį, bet į mūsų ištikimybę. Juk ir mums geriausi draugai yra ne tie, su kuriais visada malonu būti, kurių namai labai gražūs, bet tie, kurie visada yra, ypač tada, kai mums labiausiai reikia. Aš galvoju, kad jeigu man pavyksta bent kiek būti Dievui tokiu draugu, tada augu gera linkme. Yra ir daug pavojų. Tikėjimas yra mūsų širdies atvėrimo Dievui vaisius, bet didžiausia šventųjų pagunda ir yda yra puikybė. Panašiai kaip kasdieniame gyvenime, kai pažįstame ar draugaujame su kokiu įtakingu žmogumi, kyla pagunda pasididžiuoti prieš kažką. Gali kilti pagunda taip elgtis ir su tikėjimu, santykiu su Dievu. Tada „sudega“ tas santykio gėris, nes santykis su tuo ypatingu draugu tampa veidmainiškas. Ir taip per akimirką viskas gali apsiversti. Tikėjimas, manau, yra ne sprintas, o maratonas, kuris turi silpnumo akimirkas, antrą kvėpavimą. Galiausiai reikia nepamiršti kelio orientyrų ir to tikslo, į kurį mes bėgame. Ir bėgame ne po vieną, o kartu. Šv. Paulius rašo: „Viską pamiršęs, vejuosi tikslą, nes esu Kristaus pagautas.“

Ko palinkėtumėte skaitytojams?

Tikėjimo, didžiausios dovanos. Ir kad tą savo talentą, kaip parašyta Evangelijose, pavyktų padauginti per liudijimą kitiems. Linkiu nebijoti. Mes kiekvienas esame pažymėtas silpnumu. Turime atrasti tą savo silpnumą, neneigti jo. Tas, kuris žino savo Achilo kulną, tampa stiprus. Mūsų silpnybės yra aiškios gairės ir nuorodos, kaip mums tobulėti ir siekti šventumo, o mes bėgame nuo jų. Bėgame nuo kryžiaus, nuo išbandymų… O tai ir yra kelias į tobulėjimą, ramybę, laimę. Tad linkiu nebijoti ir tokiems, kokie esam, liudyti tikėjimą taip, kaip mokam. Svarbiausia tai daryti neįkyriai, nuoširdžiai ir nebijoti, nes Dievas panaudos mūsų silpnybes, klaidas ir net mūsų nuodėmes. Panaudos Evangelijos skelbimui. Nereikia gąsdintis dėl visuomenės ar Bažnyčios krizės. Žinoma, tie dalykai yra svarbūs, daug ką parodo, bet pirmiausia žiūrėkime į save, koks esu Dievo akivaizdoje, nesmerkiant ir neteisiant. Tikėjimas išlaisvina, gydo, augina, skatina mylėti, ištverti sunkumus, duoda gyvenimui skonį ir yra labai stipri šviesa, kurios mums labai reikia. To ir linkiu.

Eglė Malonytė

bernardinai.lt