Nepakeičiamas vaistas

Pixabay.com nuotrauka

O mirusio žmogaus siela, kuri po biologinės mirties paliko kūną, yra amžinai gyva, ir jei ji atsiduria skaistykloje, mūsų maldos jai yra tarsi gyvojo vandens lašai, krintantys ant jos esybės ir savaip mažinantys ją nutyrinančius skausmingus procesus, idant greičiau prasivertų Dangus ir sielos gerėjimasis gyvuoju Dievu taptų jos nenusakomo džiaugsmo užsiėmimu.

Pabaigos svarba

Reikalo pabaiga vertesnė už pradžią (Ekl 7, 8), nes žinome, kad viską, į ką buvome įsikibę, kas buvo žemiška, turėsime paleisti. Visada skausminga palikti tuos netvarkingus pomėgius, kurie tapo mūsų savasties dalimi. Tik Šventajai Dvasiai veikiant pajėgiame atsiriboti nuo menkaverčių daiktų, trukdančių tapatintis su Dievu, ir vienijamės su Juo, žinodami, kad bus dienų, kai tai daryti (kartais ir dėl iškilusių iššūkių) bus sunku. Pasikliaudami malone, vis tiek Jam tarsime taip ir artėsime prie tos savo paskutinės valandos, kuriai jau ruošiamės šiandien, nežinodami, ar rytoj dar turėsime laiko savo klusnumo poelgiais Jam vėl panašiai sakyti: Tėve, Tavo valia tebūna svarbesnė už manąją!

Įsikibimas vertas kainos

Iš pažiūros Išganytojo gyvenimo pabaiga buvo vertesnė už jo pradžią. Juk ne Kalėdos, bet Jo mirtis ir Prisikėlimas yra kertiniai mūsų visų iš amžinos mirties išgelbėjimo ramsčiai. Tačiau be pradžios – be Jėzaus Atėjimo ir Gimimo – pasaulis seniai būtų „suvystytas“ piktosios dvasios glėbyje… Todėl ačiū, Viešpatie, kad atėjęs mus ištraukei iš nuodėmės slibino nasrų. Nors gimėme, kad mirtume, bet prisikelsime gyventi su Tavimi, tikėdami Tave Atsiuntusiuoju ir laikysimės Tavo žodžių, pripažindami, jog jau dabar (Dievo malonės galia) iš mirties esame perėję į gyvenimą (plg. Jn 5, 24). Todėl mūsų geriausia dalia, pasak popiežiaus Pranciškaus, įsikibti į Kristų Jėzų kaip į mūsų vilties objektą, nes bilietus į Dangų „perka“ ne išsiblaškę klausytojai, bet Jo žodžių nenuvertinantys vykdytojai.

Kun. Vytenis Vaškelis

Bernardinai.lt