Tikėjimas yra atsakomybė už kitus

Tikėjimas yra proto veiksmas, kuriuo pritariam tiesai, kadangi Dievas ją apreiškė.

Tikėjimas yra visa būtybe pritarti išganymo istorijos vyksmui savo gyvenime.

Tikėjimas yra atsakomybė už kitus Dievo akivaizdoje.

*  *  *

    Tikėjimas kiekvienam žmogui yra gilus dvasios dalykas. Kiekvienas tad tikėjimą supranta ir pergyvena savaip. Žmogaus ryšiai su kitais asmenimis ir su asmeniniu Dievu yra tam žmogui saviti ir begaliniai brangūs. Panašiai yra ir su tikinčiųjų bendruomenėmis.

Kai žmonės senovėje spietėsi apie imperatorius ir išminčius, būrėsi tikintieji Kristaus vardu. Viduramžiais tikėti galėjo reikšti remti kryžiaus karus ir juose žūti už Šventąją žemę. Šio šimtmečio pradžioje iš naujo atgaivinus šventraščio teologiją, dėmesys atkreiptas į išganymo istoriją — į Dievo žodžius ir veiksmus žmonių tarpe, kai modernių laikų karai ir kiti įvykiai pasidaro nebeišaiškinami kitaip.

Tikėjimas dabar yra atsakomybė už kitus Dievo akivaizdoje.

 

VIS SĄLYGOS

… jeigu jaunuolis nebūtų kartą suklydęs, gal ir būtų galėję iš jo kas būti…

… jeigu būtumėte laiku pranešę, mielai būčiau padėjęs…

… jeigu anie sutvarkytų savo šeimos gyvenimą, gal tada mes, geri žmonės, su jais draugautume…

… jeigu tie netingėtų ir nešiukšlintų, tada gal būtų prasmės jiems padėti…

… jeigu galėtume užtikrinti, kad iš to vaiko bus naudos, gal apsimokėtų jį siųsti lavintis…

… jeigu vadovas liktų mūsų organizacijoje, gal galėtume išleisti pinigų jį lavinti…

… jeigu būtumėte atvažiavę kitu laiku, būtų galimybės darbą atlikti…

… jeigu gatvėje vaikai nešvarūs, ne mūsų kaltė — tegul patys susitvarko…

Ir taip toliau, vis… jeigu…, jeigu…, jeigu…

 

BE SĄLYGŲ

Jaunuomenės žymuo, kartais labai įkyrus suaugusiems, yra spontaniškas, neatsižvelgiąs nei į laiką, nei į vietą, nei į sąlygas. Jauniems vis atrodo, kad darbai lengvai atliekami, greit viskas išeis, čia pasakysi tiesą ir bus gerai. Nemačiusiems įvairių gyvenimo sąlygų sunku į viską atsižvelgti ir plačiai matyti.

Bet silpnybė yra stiprybė.

Gyvenimo patyrimas neretai veda į kraštutinumą, kai neįžiūrimi esminiai dalykai. Neretas, ilgai gyvenęs, matęs karus, tremti, skurdą, alkį, nebespėja ištiesti rankos artimui, atkreipus akis į dangų ir sakant: “Pasigailėk mūsų”.

Kaip tik jauno žmogaus neprityrimas gali tikėjimui būti stipri parama — nesąlyginis tikėjimas, nesąlyginė atsakomybė už kitus Dievo akivaizdoje.

*  *  *

Atsakomybė yra bendruomeninė, todėl ir tikėjimas yra bendruomeninė dorybė, rišanti įvairius asmenis, gerus ir ne tokius gerus, į Dievo tautą.

Tikėti yra, ištiesiant artimui ranką, Dievui sakyti: “Pasigailėk mūsų”.

 

Kun. Antanas Saulaitis SJ