„Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams 34 ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis.

---

Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą’. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose:

Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia.

Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių.

VIEŠPATIES VYNUOGYNAS

Po to, kai aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji buvo priversti išgirsti, jog muitininkai ir nusidėjėlės juos aplenks kelionėje į dangaus karalystę, jiems teko nuryti dar vieną kartų kąsnį…

Šiandien Evangelijos skaitinyje girdimu palyginimu Jėzus jiems atskleidžia, kaip reikia perskaityti išgelbėjimo istoriją: vynuogynas – tai Izraelio tauta, šeimininkas – Dievas, nuomininkai – tautos vadovai, tarnai – pranašai, o Sūnus yra pats Jėzus.

Vynuogynas ir jo šeimininkas…

Tuo metu Palestinoje buvo nemaža žemės savininkų iš kitų šalių, valdžiusių didelius dvarus, kuriuose žemę dirbo nuomininkai arba dalininkai. Pats šeimininkas gyvendavo užsienyje ir, nuėmus derlių, atvykdavo pats arba pasiųsdavo savo tarnus. Jėzus iš tiesų kalba apie dažną to meto situaciją, nes konfliktai tarp savininko ir nuomininkų pasitaikydavo ne taip jau retai tiek dėl išnaudojimo iš savininkų pusės, tiek dėl to, kad ne kiekvienais metais būdavo geras derlius, o savininkas reikalaudavo tokių pat pajamų, tiek dėl to, kad kartais neturtingi nuomininkai mėgindavo „būti protingi“ ir pasiimti tai, kas jų nuomone, jiems priklausė.

Palyginime susipina mūsų neištikimybė su Dievo atkaklumu. Jėzus kalba apie tai, kas netrukus įvyks: kaip pranašai ir jo asketiškas pusbrolis Jonas, Jis taip pat bus tautos atmestas.

Klausytojai, nežiūrint jų uždarumo ir išankstinių nusistatymų, suprato, apie ką kalba Jėzus. Jie žinojo, kaip reiktų teisingai atsakyti į Mokytojo iš Nazareto klausimą, tačiau nesuvokė savo elgesio pasekmių.

Jie įsitikinę, kad Jėzus kalba su jais, tuo tarpu Mokytojas kalba apie juos.

Jėzaus palyginime vynuogyno savininkas yra nuostabus: jis dėmesingas ir kupinas aistros savo vynuogynui. Jis įveisia vynuogyną, aptveria jį mūrine tvora, įrengia spaustuvą, nes yra tikras, kad vynuogynas duos gausių vaisių, ir stato bokštą, kad jį būtų galima stebėti iš viršaus.

Deja, prieš šį ramų švelnumą iškyla žudikiškas vynininkų įniršis. Jie nužudo derliaus atvykusius atsiimti šeimininko tarnus ir net nesustoja priešais save regėdami šeimininko sūnų.

Šis kontrastas yra amžinas Dievo meilės ir mūsų atmetimo persipynimas. Kiek pasiuntinių Dievas siunčia į mūsų gyvenimą ir kiek užsidarymo, vidutinybės bei melo vis dar žymi mūsų santykius su Juo!

Vynuogynas – Dievo aistra – yra kiekvieno mūsų gyvenimas. Jo tikslas – duoti vaisių, jo rizika – tapti nenaudingu. Šeimininkas – Dievas kiekvieną dieną ateina atsiimti savosios vaisių dalies. Jis ateina per žmones, ieškančius duonos, paguodos, Evangelijos, teisingumo, meilės…

Mes esame Dievo vynuogynas ir nusivylimas, ir jei Karalystė, galų gale, bus atiduota kitiems, galbūt, tada apie viltį ir nusivylimą pradėsime kalbėti kitaip.

Pralaimėjimai tarp Dievo ir žmogaus tarnauja tik tam, kad galiausiai triumfuotų Dievo meilė.

Jėzaus palyginimo klausiusių žydų sprendimas yra logiškas: daugiau kraujo, naujų nuomininkų ir naujų duoklių. Jis atnaujina nekintantį davimo ir ėmimo ciklą, kurio laikantis iš tiesų niekas ir nepasikeis.

Todėl Jėzus supažindina su Evangelijos naujumu: Dievas nešvaisto istorijos kerštui. Jo Karalystė yra nauji namai, kurių kertinis akmuo yra Kristus, naujas vynuogynas, kuriame tikrasis vynmedis yra Kristus. Tai paskutinis stebuklas, paskutinė nelogiškos meilės pergalė.

Žudikai vynininkai palyginime sako: „Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą!“ Tai neteisinga ir drauge teisinga.

Su Jėzaus mirtimi žudikai gavo paties Dievo palikimą, arba Jo paties gyvybę. Tik taip veikia meilė! Viešpats suteikia gyvybę tiems, kurie ją atima iš Jo, atleidžia tiems, kurie Jį įskaudino, sveikina tuos, kurie Jį atmeta.

Vynuogynas bus atiduotas tiems, kurie žino, kaip užauginti gerų vaisių…

Pasaulis priklauso Dievui, bet jis yra duotas tiems, kurie jį daro geresnį, tiems, kurie augina, o ne naikina.

Galbūt ir mes, kaip ir to meto Jėzaus pašnekovai, būtume galėję teisingai atsakyti į Jėzaus klausimą? Galbūt mes taip pat esame įsitikinę, kad Jėzus kalba tik su mumis, o ne apie mus? Gal tikrai jaučiamės savo vietoje, ramūs, rankose laikydami atnaujintą ištikimo gerojo krikščionio kortelę? Galbūt, klausydamiesi šio žodžio, galvojame apie kitus, kuriems, mūsų nuomone, tikrai reikėtų gerai ištirti savo sąžinę?

Jei bent į vieną argumentą atsakėme savo širdyje teigiamai, tada šis palyginimas tikrai yra skirtas būtent mums ir kalba apie mus…

(Mons. A. Grušas)