Karantinas jau seniai pasibaigė, ir, rodos, įpratome, kad vieni Komuniją priima į rankas, kiti į burną, tačiau ginčai vis netyla, o socialiniuose tinkluose vis dar vyksta batalijos, kurias stebint kyla vienintelė mintis: ne to mokė Jėzus.

Tad norisi pakalbėti apie pačią situaciją ir ginčus apie Komunijos priėmimo būdą. Nepretenduoju į neklystamumą, nes nesu liturgijos specialistas, o visi žemiau pateikti svarstymai bus asmeninio pobūdžio, kylantys dėl bandymo suvokti, kas čia vyksta ir kur tai veda. Taip pat nesiekiu atsakyti į visus klausimus ar pasmerkti kurią nors pusę, tačiau tekste labiau palaikysiu ėmimo į rankas būdą. Ne todėl, kad man pačiam jis labiau patinka, bet labiau dėl to, kad priėmimo į burną šalininkai nuolat apie tai kalba, o į rankas – yra tylesni, tad savaime norisi palaikyti juos. Jei kas nors tekste įžvelgs siekį pasmerkti, teatkreipia dėmesį į tai, kad neturiu tokios intencijos.

Bendras fonas

Jei nori aktyvios diskusijos arba ginčo feisbuke, tiesiog paklausk: „Kokiu būdu priimate Komuniją?“ Nedelsdami atsilieps visi, kas tik gali, nes neįmanoma likti abejingam. Čia įsitrauks ir tie, kurie Komuniją priima į burną, ir tie, kurie į rankas. Kaip čia nepareikši savo asmeninės nuomonės, nes, „kad ir kaip būtų liūdna, juk vyskupai neišmano, ką daro“, o visi, kas žino, kaip reikia vadovauti Bažnyčiai, sėdi prie kompiuterio ir pliekiasi dėl nuomonių socialiniuose tinkluose. Asmeninė nuomonė, kaip žinome, mūsų laikais yra pats svarbiausias ir nekvestionuojamas autoritetas, tad kaipgi jos neišsakysi. Iš kitos pusės, anot Merfio dėsnių, asmeninė nuomonė yra pats netiksliausias matavimo vienetas, bet kam tai įdomu, kai reikia pliektis, siekiant parodyti, kaip dalis Bažnyčios narių klysta.

Kiek tenka pastebėti, paprastai diskusijose apie Komunijos priėmimo būdus aršiausi yra tie, kurie mano, jog vienintelis ir pats teisingiausias būdas yra priimti Komuniją į burną. Jis laikomas sakralesniu ir leidžiančiu jausti pasididžiavimą, kad darai kažką geriau nei kiti Bažnyčios nariai. Burnos būdo šalininkai yra linkę smerkti tuos, kurie Komuniją prima kitaip. Jei su burnos būdo šalininkais bandoma diskutuoti, tuomet bandantysis išgirsta visą aibę emocijomis grįstų argumentų: nepagarbu, nusakralinta, tavo rankos nevertos liesti Kristaus Kūną, šimtus metų žmonės priėmė Komuniją tik į burną, tad kodėl reikia atšaukti šią šventą tradiciją ir pan.

Manau, kam tema aktuali, tikrai susidūrė su panašiais argumentais, kurių išties esama ir daugiau, tačiau visi jie daugiau ar mažiau panašaus pobūdžio. Stebint diskusijas, o kartais, drįstu sakyti, ir batalijas, oponentai retai kada pateikia argumentus, kurie būtų ne vien emocinio lygmens. Na, bent jau aš nesusidūriau su argumentais, kurie mane įtikintų, kad šis būdas kažkuo šventesnis ar geresnis už Komunijos priėmimą į rankas. Kartais bandoma sakyti, kad apaštalai Komuniją priimdavo į burną, tai manęs kaip teologo vėlgi neįtikina, nes juk tuomet lauždavo tikrą duoną, o ir Mišios atrodė visiškai kitaip.

Pokytis paprastai reiškia tobulėjimą, o senų formų laikymasis – negebėjimą prisitaikyti ar net degradaciją. Visos liturginės reformos atneša pokyčių. Tokie pokyčiai ne visiems patinka, nes yra visokių įsitikinimų, norų ar požiūrių. Liturginiai pokyčiai daromi norint nuvalyti per amžius susikaupusias apnašas, tai iš esmės ir padarė II Vatikano susirinkimas.

Jei stebime diskusijas atidžiai, palaikantieji priėmimo į rankas būdą paprastai laikosi nuosaikesnės pozicijos ir nemato bėdos, jei egzistuos du būdai priimti Komuniją. Dėmesio: jie paprastai negina kurio nors konkretaus būdo, bet mano, kad abu yra vienodai geri. Toks požiūris rodo polinkį į dialogą ir, manau, šiuo atveju yra pati teisingiausia pozicija.

Nesakau, kad tokia vienų ir kitų elgsena yra aksioma, nes tiek vienoje, tiek kitoje pusėje esama visokių žmonių, kalbu apie bendrą foną, kurį matau. Nesakau, kad vienas yra geresnis, o kitas blogesnis, tiesiog manau, jog dialogas yra pagarbos kitam išraiška, o savo asmeninės nuomonės laikymas pačia teisingiausia yra tam tikro fanatizmo ar stabmeldystės forma. Kuo čia dėta stabmeldystė? Ogi tuo, kad stabu paverčiamas Eucharistinio Jėzaus priėmimo būdas. Kai forma pasidaro svarbesnė už esmę, tai ir yra pati tikriausia stabmeldystė. Paradoksalu, bet toks pavojus tikrai atsiranda.

Cathopic.com nuotrauka

Kitas svarbus momentas yra diskusijos tonas. Burnos šalininkų tonas paprastai yra aštrus, ironiškas, piktas ir įžeidus. Rankų būdo šalininkų paprastai yra ne tonas, o bandymas apsiginti nuo oponentų puolimo. Vėlgi, primenu, kad tai dėsningumas, kurį pastebiu, ir kitame socialiniame burbule situacija gali būti kardinaliai priešinga. Kad ir kaip būtų, pyktis, rietenos ir oponentų įžeidinėjimas man visada uždega raudoną signalą – kažkas čia negerai! Ir nereikia sakyti, kad tai šventas pyktis. „Šventas pyktis“ yra oksimoronas ir natūraliomis sąlygomis neegzistuoja, tad, kai asmeninis požiūris aršiai ir piktai ginamas, man natūraliai kyla atmetimo reakcija. Jei kas nors bando net ir geriausius dalykus skelbti su pykčiu, pagieža ar žemindamas, sunku patikėti idėja. Ir, manau, ne man vienam.

Kas šventesnės – rankos ar burna?

Diskusijose nuolat minima, kad burna yra šventesnė už rankas. Klausimas, kodėl ji šventesnė, taip ir lieka neatsakytas, bet tikriausiai todėl, kad toks būdas priimtinesnis palaikantiesiems burnos būdą. Šio argumento nepastebėjau iš palaikančiųjų rankų būdą, t. y. jie nesako, kad kuris nors žmogaus kūno narys yra šventesnis už kitą.

Taigi, kai burna laikoma šventesne už kitas kūno dalis, sakyčiau, taip kuriama netikra dichotomija, siekiant įrodyti, kad kažkuris žmogaus organas yra šventesnis. Tačiau Jėzus ir apie rankas, ir apie burną kalbėjo ir teigiamai, ir neigiamai, tačiau nekalbėjo apie kojas, tad gal švenčiau Komuniją priimti šiuo įmantriu būdu? Žinoma, juokauju, nes nemanau, kad dera išskirti kurią nors kūno dalį kaip šventesnę, juk taip skaldoma žmogaus kūno vienovė. Visas žmogaus kūnas yra Dievo šventovė, o ne tik kuris nors atskiras jo narys.

Kalbėdami apie patį veiksmą, vėlgi negalime teigti, kad kažkuris iš jų šventesnis. Veiksmo šventumas priklauso nuo kultūrinio konteksto ir gali kisti priklausomai nuo amžiaus ar vietovės, kurioje jis atliekamas. Kažkada teko skaityti Tolimųjų Rytų pasakų knygą, kurioje rašoma, kad vyrukas pamatė, jog ant miegančios damos krūtinės užtiško purvo. Mūsų kultūriniame kontekste žmogus pasiimtų nosinaitę ir nuvalytų, tačiau pasakos herojus, norėdamas pasielgti mandagiai, purvą tiesiog nulaižė. Keista, ar ne? Tačiau, matyt, tų kraštų požiūriu, nepadoru būtų liesti rankomis, o liežuvis – nereiškia nieko bloga. Pabandytume taip padaryti mūsų kraštuose, būtume nubausti už seksualinį priekabiavimą.

Kultūrinis kontekstas keičiasi, tad natūralu, kad keičiasi ir ritualinės pagarbos suvokimo bei atlikimo pobūdis. Karantinas leido suvokti, kad kito asmens rankos neturėtų keliauti iš vienos burnos į kitą, o juk taip neretai nutinka, kai prieš tave buvę žmonės aplaižo kunigui pirštus. Karantinas leido susiformuoti kitokiam požiūriui, taip pat leido pagaliau suvokti, kad rankas reikia plauti. Keičiasi laikai, keičiasi būdai ir sampratos.

Supainioti hierarchiniai laipsniai liturginį veiksmą lengvai paverčia prietarais, pastarieji nuveda į tokius teologinius klystkelius, kad ilgainiui vyksta skilimai, o Mistinį Kristaus Kūną ištinka šizofrenija, tad ranka puola koją, o galva kanda į nugarą.

Argumentų pagrįstumas?

Veliantis į bet kokią diskusiją dera nepamiršti, kad kiekvienas argumentas visuomet turi kontrargumentą, tad čia norisi aptarti kai kuriuos dažniausiai pasitaikančius argumentus diskusijose. Vėlgi čia nepretenduoju į neklystamumą, tiesiog pabandysiu apibrėžti, ką paprastai deklaruoja burnos būdo šalininkai ir kokių minčių kyla man išgirdus jų argumentus.

Žmonės jau šimtus metų priimdavo Komuniją į burną, kam naikinti šią šventą tradiciją? Tai, kad žmonės darė vienaip, o po to pradėjo daryti kitaip, yra normalus reiškinys, nes mūsų gyvenime daug kas keičiasi. Keičiasi viskas, kas yra Žemėje, – nuo technologijų iki liturginių nuostatų.

Pokytis paprastai reiškia tobulėjimą, o senų formų laikymasis – negebėjimą prisitaikyti ar net degradaciją. Visos liturginės reformos atneša pokyčių. Tokie pokyčiai ne visiems patinka, nes yra visokių įsitikinimų, norų ar požiūrių. Liturginiai pokyčiai daromi norint nuvalyti per amžius susikaupusias apnašas, tai iš esmės ir padarė II Vatikano susirinkimas. Pirmųjų amžių krikščionys ėmė Eucharistiją į rankas, vėliau tapo privalomas ėmimas į burną, dabar kiti laikai, tad ar yra kas blogo, jei egzistuos du būdai, kurie kažkada ir taip turėjo savo vietą Bažnyčioje?

Priimant Komuniją į rankas, Mišios nusakralinamos ir tampa kasdieniu įvykiu. Ritualiniai ir liturginiai veiksmai yra kasdieniai veiksmai, įkelti į sakralią aplinką, tad ritualo metu atliekamas veiksmas negali būti profaniškas. Jis jau nebėra kasdienis veiksmas, jis – kitokybė ir yra kitokiame erdvėlaikyje, išreiškia kitokią prasmę. Mišių metu mes stovime, sėdime, klausomės, spaudžiame vienas kitam ranką, valgome ir atliekame begalę kitų kasdienių veiksmų, kurie paprastai naudojami ir buitinėje aplinkoje, tačiau šie veiksmai kažkodėl Mišių nenusakralina, jos netampa dėl to labiau kasdieniškesnės, bet štai staiga vienas veiksmas išskiriamas iš kitų. Nors jis lygiai toks pat, kaip ir kiti, tačiau laikomas tokiu, kuris sugriauna visą sacrum.

Kokia ironija, kad rankose slypi tokia baisi galia, Mišias paverčianti nebe Mišiomis. Kita vertus, Mišios yra kasdienis įvykis, nes jos ir vyksta kasdien, tik ne visi mes jose apsilankome kiekvieną dieną. O ir šiaip truputėlį gaila to žmogaus, kuriam vienas, jo manymu, ne taip atliekamas veiksmas nusakralina visas Mišias. Man pačiam Mišios visada yra šventas aktas, kurio sakralumui įtakos nedaro nei būdas, kuriuo priimama Komunija, nei nusigiedantis choras, nei nusišnekantis kunigas, nei kiti neliturginiai elementai. Kartais jie atrodo keisti, kartais erzina, tačiau Mišios dėl jų nepasidaro kažkokios netikusios. Kiekvienos Mišios yra nors ir kasdienis, tačiau ypatingas įvykis, ir Komunijos priėmimo būdas jo nepadaro mažiau reikšmingo. Liūdina, kai per formą nebematoma esmės.

Jėzus sakė, būkite kaip vaikai, tad priėmimas į burną ir primena šį Jėzaus priesaką. Nemanau, kad šioje vietoje Jėzus kalbėjo apie Komunijos priėmimo būdą. Ten, kur Jėzus kalba apie Jo kūno vartojimą, t. y. per Paskutinę vakarienę, jis sako: „Imkite ir valgykite.“ Mano liturgikos dėstytojas kažkada sakė, kad Eucharistija yra duona, o duoną turime imti rankomis ir valgyti. Tad bent jau man toks priėmimo būdas atrodo natūralesnis ir labiau atitinkantis biblinę mintį.

Priėmimas į burną yra šventesnis. Mano akimis, jis labiau žeminantis žmogaus orumą, juk visi atrodome gan keistai, kai iškišę liežuvį bandome paimti komunikantą. Nepaisydamas to, aš nepuolu sakyti, kad šis būdas blogas ar jo nebepraktikuoju. Taip, man jis juokingas, nelogiškas, bet tikrai nėra blogas, o pats šventumo argumentas kuria netikrą dichotomiją – geras ar blogas. Netikra dichotomija daro prielaidą, kad tas, kuris elgiasi vienaip, yra kažkuo geresnis, ir tai paprastai veda prie savęs laikymo šventesniu, o kito laikymo paklydusiu. Čia svarbu, kad jei kuriam tikinčiajam kuris nors būdas atrodo priimtinesnis, tai jo teisė turėti tokį požiūrį. Tik pagarba kitam žmogui draudžia savo požiūrį primesti ar juo labiau dėl to smerkti. C. S. Lewisas rašė, kad nedera krikščioniui jaustis geresniam, jei jis ką nors daro kitaip, suprask, teisingiau nei kitas. Dėl kitaip atliekamų veiksmų, nebūtinai liturginių, mes neturėtume smerkti kito.

Tad nemanau, kad derėtų smerkti tą, kuris Komuniją priima kitaip nei tu. Manyčiau, teisingiau būtų džiaugtis, kad būdų įvairovė praplečia Bažnyčios liturgijos lobyną. Manau, neturėtume vienas kito smerkti dėl to, kad elgiamės skirtingai, nes skirtybės mus stiprina, žinoma, jei netampa karo priežastimi.

Cathopic.com nuotrauka

Mačiau, kaip močiutė atsiklaupė priimti Komunijos į burną, o kunigas jos nedavė. Ji ten galėtų ir visą dieną klūpoti, kol ją gaus. Esu matęs ir priešingą situaciją, kai žmogus ištiesia rankas, o kunigas jam neduoda Komunijos, kol tas neišsižioja. Skirtumas tik tas, kad tiesiantysis rankas šiuo atveju išsižioja ir nuolankiai priima Komuniją, o tas, kuris išsižioja, tiesiog rodo principus, nes nė karto neteko matyti, kad burnos būdo šalininkas ištiestų rankas, kai kunigas atsisako dėti komunikantą į burną. Žinoma, apie tokio kunigo, kuris laikosi tik vieno būdo, elgseną yra kita kalba. Manau, abiem atvejais kunigui derėtų visų pirma žvelgti į žmogų, o jau po to laikytis savo asmeninio požiūrio į Komunijos priėmimo būdą ar juo labiau primesti jį atėjusiajam pasimaitinti Kristaus Kūnu. Žodžiu, manau, kad tas, kuris siekia, kad Komunija būtų duodama (ar dalijama) tik jam priimtinu būdu, elgiasi nepagarbiai, ir tai toli gražu ne visada yra ištikimybės tradicijai išraiška, tai gali būti ir puikybės apraiškos. Bet čia ne man teisti, juk kiekvienas daug geriau žinome savas intencijas.

Paėmusieji į rankas Komuniją gali išsinešti iš Bažnyčios ir ją išniekinti. Šį argumentą taip pat tenka išgirsti. Jį parašiau paskutinį, nes jis mane mažiausiai įtikina. Toks požiūris atsirado kažkada neatmenamais laikais, kai žmonės išties nešdavo konsekruotus komunikantus ir duodavo gyvuliams, kad šie būtų sveikesni, kišdavo už durų staktos, kad namai būtų apsaugoti nuo gaisro, ir pan. Dabar sakantysis šį argumentą paprastai mini satanistus, kurie išsineša konsekruotus komunikantus ir vėliau naudoja juos juodosiose mišiose. Na taip, pasitaiko tokių atvejų, tačiau jei bent paviršutiniškai pasidomėtume satanizmu, tai be vargo atrastume, kad jie, panaudoję tam tikras chemines medžiagas, komunikantus išsineša ir įdėtus į burną. Taip išsinešti komunikantą dar paprasčiau, nes paėmusįjį į rankas stebi kunigas, stebi ir ta bobutė, ar tikrai jis Komuniją įsidės į burną, o tinkamai paruošus burnos ertmę komunikantas ramiai nusinešamas ten, kur reikia, ir nepažeistas išsiimamas iš burnos, kai niekas to nebemato.

Na, o jei atmestume tuos labai retai pasitaikančius satanistus, manau, norintysis išniekinti Komuniją elementariai gali ją išspjauti, tad kam tiek vargo dėl dalykų, kurių nesukontroliuosi? Kita vertus, nejau mes nepasitikime savo Bažnyčios nariais ir kiekvieną laikome potencialiu Eucharistijos niekintoju? Taigi argumentas netikęs arba atgyvenęs.

Atmetęs jausminius elementus, kol kas neradau įtikinamų argumentų, kodėl Komunijos priėmimas į rankas yra mažiau pagarbus nei priėmimas į burną. Manau, abu būdai yra vienodai šventi ir abu geri. Tiesa, ėmimas į rankas yra natūralesnis, higieniškesnis ir patogesnis veiksmas, tad man jis atrodo logiškesnis, ir tiek.

Netikusi tiesų hierarchija

II Vatikano susirinkimas nusakė tiesų hierarchiją, kad žinotume, kurios tikėjimo tiesos yra svarbesnės, kurios ne tokios svarbios. Tiesų hierarchija tinkama ir mūsų aptariamame liturgijos kontekste. Esminės tikėjimo tiesos apima Kristaus įvykį, dieviškuosius slėpinius, Apreiškimo klausimą ir pan. Ne tokios svarbios tikėjimo tiesos kalba apie liturgines nuostatas, jos sampratą ir t. t. Diskusijose apie Komunijos priėmimo būdus regime keistą bandymą vieną liturginį veiksmą, iškeltą į dogmos ar aukščiausią tiesų hierarchijos garbę. Supainiojus hierarchiją atsiranda kažkoks apverstas pasaulis, kuriame karalius tarnauja valstiečiui, o valstietis maudosi aukse. Supainioti hierarchiniai laipsniai liturginį veiksmą lengvai paverčia prietarais, pastarieji nuveda į tokius teologinius klystkelius, kad ilgainiui vyksta skilimai, o Mistinį Kristaus Kūną ištinka šizofrenija, tad ranka puola koją, o galva kanda į nugarą.

Priėmimo būdas, manau, yra liturginė smulkmena, kuriai tiesiog suteikiama per daug dėmesio.

Vietoj pabaigos

Jei pasidalinai šiuo straipsniu kur nors savo socialiniuose tinkluose, greičiausiai po juo prasidėjo karas. Vieni į ataką pasileido perskaitę tik pavadinimą, kiti – paskaitę tekstą, tad linkiu, kad pliektis reikėtų tik su antraisiais.

O ir šiaip nepamirškime, kad tiesa gimsta diskusijose. Ginčuose būna tik skilimai ir nesantaika, tad, prieš rašydamas savo nuomonę, sukalbėk vieną „Tėve mūsų“, o kai nurimsi, rašyki savo atsakymą oponentui.

Gabrielius E. Klimenka OP

Bernardinai.lt