Kad gilinčiau tikėjimą, remiuosi Šventuoju Raštu, patiriu Dievą parašytose eilutėse ir jų paslėptose prasmėse. Nauja istorija prasideda nuo Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai, nuo Viešpaties įsikūnijimo. Viešpats gimė, kad sustiprintų mano tikėjimą. Dievas priartėjo, kad aš neatitolčiau. Betliejus yra pirmieji Jėzaus namai. Pirmieji Jėzaus svečiai piemenys ir trys karaliai. O po daugelio amžių ir aš. Nedrąsiai stovinti prie vilties. Norėčiau, kad Dievo namai būtų mano širdis, kad kviesčiau Jį nepaisydama abejonių, sunkumų ar išbandymų. Norėčiau taip paruošti savo širdį Dievui, kad Jam būtų gera. Kad Jis pailsėtų, pasidžiaugtų mano pastangomis.

Nuo Betliejaus Viešpats pradėjo savo žemiškąją kelionę. Jis prašo manęs tikėti. Tikėti besąlygiškai, prašo išgyventi tikėjimą kaip tie piemenys, trys karaliai prie kuklios Jėzaus buveinės. Išgyvenu tikėjimą priartėdama prie trapaus ir bejėgio dieviškojo Kūdikio. Atpažįstu savo tikėjimą, atsispindintį mažyčio dieviškojo Kūdikio akyse. Jis perduoda man viltį. Viltį, kad mano tikėjimas augs, kad jį išgyvensiu vis didesne jėga, kad pasitikėsiu Dievu, nes Jis atidavė save.

Norėčiau, kad, lydėdama Viešpatį į nukryžiavimo vietą, išgyvenčiau tikėjimą, jog Dievui nėra pabaigos. Kad Dievas savo meilės galia nugalės mirtį ir pripildys mano širdį tikėjimu, kurį atpažįstu Viešpaties kryžiuje, atpažįstu jį savo ilgesyje. Išgyvenu tikėjimą, kad kiekvienoje nevilties detalėje yra dieviškosios vilties užuomazga. Žmogus gyvas Dievo viltimi. Viltimi prisikelti su Viešpačiu.

Dievas ateina pas mane, ir mano tikėjimas sustiprėja. Aš išgyvenu tikėjimą, kai meldžiuosi. Pradėdama maldą aš paruošiu savo širdį Dievo apsilankymui. Pradedu dialogą su Dievu malda. Sudėtos maldai rankos yra susitikimo su Dievu pradžia. Maldą pradedu kviesdama nuolankumą apsilankyti ir noriu, kad jis lydėtų mane pas Dievą. Atsiklaupus maldai nuolankumas atsiklaupia kartu. Jeigu malda paliečia mano širdį, tikiuosi, kad ji pasieks ir Dievo širdį.

Kiekviena malda yra santykio užmezgimas su Dievu. Dieviškojo ir žmogiškojo santykio gimimas. Aš meldžiuosi, nes noriu kalbėtis su Dievu. Kalbėtis apie tai, kas rūpi Dievui ir kas rūpi man. Melsdamasi išgyvenu tikėjimą, pasineriu į jo gilumą ir pajuntu Dievo žvilgsnį kad ir mažiausiuose savo išgyvenimuose. Išgyvenu tikėjimą maldoje kviesdama Dievą lydėti mane gyvenimo keliuose.

Išgyvenu tikėjimą šventosiose Mišiose, kai Dievas iš naujo aukojasi ant altoriaus. Išgyvenu tikėjimą savo maža širdimi per Pakylėjimą, Dievo Žodžio skaitymą ir tikinčiųjų bendrystėje per šv. Mišias. Noriu, kad Dievas būtų su manimi, noriu patirti Jo artumą ir atneštą viltį. Viltį, kad niekada neišsiskirsime. Ir kiekvieną šv. Mišių išgyvenimą paversti nauja tikėjimo patirtimi, vis išgyvenama kaskart iš naujo.

Šventosios Mišios yra kelionės pradžia į amžinybę. Šv. Mišios yra Viešpaties kryžiaus kelias į mirtį. Į prisikėlimą. Šventosiose Mišiose visi tikintieji yra suvienyti Viešpaties kančios. Ir vilties. Nulenkiu galvą prieš Švenčiausiąjį Sakramentą ir išgyvenu slėpinį, kuris atsiskleis amžinybėje. Išgyvenu tikėjimą Viešpačiu, esančiu šv. Komunijoje. Priimdama ją ir taip susivienydama su Dievu. Išpažinusi savo nuodėmes gavau atleidimą ir susitinku su Viešpačiu savo sieloje.

Mano visas gyvenimas yra ieškojimas. Tikėjimo ieškojimas, kad surasčiau Dievą. Randu Jį kviesdama tikėjimą Dievą atskleisti slėpiningose tikėjimo detalėse, nepagražintose svajonėse, jau bandančiose išsipildyti viltyse. Išgyvenu tikėjimą žvelgdama į gyvenimo horizontą, vis tikėdamasi išvysti ten Dievo paveikslą. Gyvenimas vedasi mane Dievo nurodyta kryptimi. Jeigu aš seku Dievo valia. Išgyvenu Dievo palaimintas akimirkas ir jas galiu išgyventi per tikėjimą. Išgyventą tikėjimą.

Kai drasko abejonės, keliu žvilgsnį į Dievą. Tikėjimo slėpiniuose aš išgyvenu vis gilesnius susitikimus su Dievu, išgyvenu naujas patirtis, kurių be tikėjimo nepatirčiau. Tikėjimas man atveria naują dieviškąjį pasaulį, kuris praturtina mano išgyvenimus – dar nepatirtus ir nepakartojamus. Išgyventas tikėjimas tyliai nugula mano širdyje. Jaučiuosi rami. Lyg būčiau suradusi savo Namus.

Išgyvenu tikėjimą, ir mano artimieji jį išgyvena. Mes visi susiję. Mes visi dalinamės savo įžvalgomis, patirtimis, išgyvenimais. Taip turtėjame. Susikabinę ir apsikabinę esame stiprūs. Tikėdami Dievą esame stiprūs. Dievas yra mūsų atrama. Atrama kasdienybėje, atrama vienatvėje, atrama išbandymuose. Eidami kartu mes greičiau surasime Dievą. Bendroje maldoje susivienijame ir atrandame bendrystę. Laukiu tų susitikimų. Atsiskleidimo vieno kitam ir Dievui. Gilų tikėjimą išgyvename kartu. Su pasitikėjimu. Su viltimi.

Kad kuo giliau išgyventume tikėjimą, turime vengti nuodėmių. Gyventi atsukus nugarą nuodėmei. Tegul tik šviesios, nenuodėmingos mintys aplanko mane. O nusidėjusi aš artinuosi prie klausyklos langelio gailėdamasi dėl savo klaidų. Kai man atleista, aš naujai išgyvenu tikėjimą, naujai patiriu Dievą. Ir jaučiu Dievą, stovintį šalia. Mane raminantį. Tai leidžia man išgyventi tikėjimas. Tikėjimas, kad žmogus ne vienišas visatoje, kad centre stovi Dievas, Kuris leidžia mums visiems susitikti. O susitikus išgyventi tikėjimą.

 

Virginija Adomonytė

Bernardinai.lt