Tikėjimas mane veda Dievo pėdsakais. Dievas palieka ženklus mano kasdienybėje, parodo rūpestį, artumą, lyg būčiau vienintelė žemėje. Dievas seka mano žingsnius, o aš seku Dievu. Rinkdama po kruopelytę Jo meilės užuominas. Seku Dievo pėdsakais, kad nepaklysčiau, kad žinočiau kryptį ir sugebėčiau teisingai pasirinkti. Kad patirčiau Dievo pažadą nepalikti manęs nežinioje.

Ir tada Viešpats atėjo į žemę. Gimė dėl mūsų. Kad įtikėtume. Kad pažintume ir pamiltume. Mažytį Kūdikėlį nesvetingame pasaulyje. Viešpats priėmė žmogišką pavidalą norėdamas priartėti, gyventi mūsų gyvenimą, jausti žmogiška širdimi. Ir dieviškąja širdimi. Atvykę trys karaliai pasveikinti Kūdikėlio Jėzaus nenustebo, kad Jis gimė tvarte – Viešpats pasirinko neturtėlio dalią. Pasirinko mažutėlio dalią. Kaip ir mūsų.

Unsplash.com nuotrauka

Trys karaliai sekė žvaigždės pėdsakais ir surado Dievą besiilsintį ėdžiose. Surado, nes tikėjo. Tikėjo Dievo siųsta žinia apie Viešpaties atėjimą į žemę. Kaip Karalius Viešpats guli ėdžiose. Ėdžios yra Dievo nusižeminimo ir atpažinimo ženklas. Viešpaties mažumas yra Jo didybė. Dievą atpažįstu iš Jo mažumo. Kas gali būti nuolankiau. Betliejuje prasideda Viešpaties kelias, ir čia yra pirmas Jo paliktas pėdsakas.

Šventasis Raštas liudija apie Jėzaus viešąjį gyvenimą su daugeliu įvykių aprašymų. Dievas šalia mūsų. Kiekvienas Jėzaus darbas, veiksmas, žodis liudija Jo dievystę. Aš seku Šventojo Rašto pėdsakais ir šiomis dienomis jaučiu Dievo veikimą mano gyvenime. Tie pėdsakai atvedė mane Namo. Sugrįžau į tuos namus, kuriuos išnešiojau savo širdyje. Su Dievo pagalba.

Šventojo Rašto vedama aš vaikštau Viešpaties keliais, pažįstu Jo išmintį, patiriu stebuklus, klausau apie Jo pranašavimus kryžiaus mirtimi. Ir tikiu, kad mirtimi niekas nesibaigs. Nes pasitikiu Dievu. Jis atėjo į žemę ne nuvilti, bet išpildyti seniai žadėtą pažadą – išgelbėti žmoniją nuo nuodėmių. Atėjo palikti savo dieviškumo įrodymą, atėjo palikti savo pėdsaką kiekvieno iš mūsų gyvenime. Atėjo palaiminti mano gyvenimą ir pakviesti atpažinti Jį iš meilės pėdsakų.

Sekdama Viešpaties pėdsakais pasiekiu Jo kryžių. Žmonės, kuriuos Viešpats mylėjo, nusigręžė nuo Jo. Paniekino ir atidavė nukryžiuoti. Mano nedėkingumas labai dažnai kryžiuoja Jėzų Kristų, ir mano nuodėmės gula ant Viešpaties pečių. Aš sunkinu savojo Dievo naštą, nebesutinku Jo žvilgsnio, nes nusuku akis į šoną, kad tik neprabiltų mano širdis. Širdis be Dievo.

Nematau kryžiuje savo išgelbėjimo – tik įrankį kankinti. Bet prikaltas prie kryžiaus Viešpats atsiduria aukščiau už mane. Ir nieko čia nepadarysi. Pažemintas Jis pakyla virš mūsų menkumo ir nuodėmių. Kryžius tampa ženklu kelyje į Dievą. Tai pėdsakas, kurio su niekuo nesupainiosi. Tai skausmo išraiška ir priemonė pergalei pasiekti. Daug kelių išvaikščiojau, kol supratau Viešpaties kryžiaus galią. Tai vienas stipriausių pėdsakų, surastų Dievui atpažinti.

Kitas ženklas, privertęs pakelti akis ir širdį į Dangų, yra prisikėlimas. Aš stoviu prie  tuščio kapo. Ir ta tuštuma yra pėdsakas Dievo ieškoti tarp gyvųjų. Tikėjimas leidžia patirti Viešpaties prisikėlimą. Tikėjimas leidžia sutikti Jėzų Emauso kelyje, skubantį paguosti savuosius. Aš tikiuosi, kad ir aš esu tarp tų savųjų. Viešpaties prisikėlimas yra ženklas, kad ir aš esu išgelbėta. Kad man yra suteikta galimybė sulaukti vietos Dievo skirtose buveinėse.

Viešpaties žemiškojo gyvenimo istorijoje paskutinį tašką padėjo Jo prisikėlimas. Tai ženklas, kad ir aš turiu stengtis prisikelti vis iš naujo ir iš naujo. Sekti išganingais Dievo pėdsakais ir palikti savus.  Mano pėdsakai maži ir vos matomi, bet aš stengiuosi lygiuotis į Dievą. Atsisakydama nuodėmių, garbindama Švč. Trejybę, melsdamasi ir apkabindama savo artimą. Kiekvieną.

Kai gyvenu kiekvieną dieną, vis pagalvoju, kur yra pasislėpęs Dievas. Ir pažvelgiu į savo sielą. Ir čia randu Dievo paslėptą pėdsaką. Randu Dievo pėdsakus ir kasdienybėje, kuriančioje iš mažų detalių gyvenimo audinį. Ir tame audinyje eina pagrindinė gija – Dievo pėdsakas. Kasdiena kuria gyvenimo istoriją. Istoriją, kurią pasakoju Dievui. Vis skundžiuosi, kad nerandu man skirtojo kelio, nematau ženklų, paliktų savajai krypčiai surasti. Laukiu užuominos. Užuominos, kad mylima, laukiama ir vienintelė. Ieškau pėdsako, leidžiančio įžvelgti Dievo tvarką ir dėsnius, padedančius man gyventi. Ieškau Dievo pėdsakų maldose.

Kai pakeliu širdį į Dievą, Jis pakelia mane. Ir manęs nebepalieka. O aš vis blaškausi, ieškau Dievo buvimo įrodymų, lyg meilę reikėtų įrodinėti. Dievo meilė tyli, nepastebima, bet unikali savo galia priglausti kiekvieną paklydusį. Unikali dėl savo nuolankumo. Ta meilė yra skirta kiekvienam ir atpažįstama gerų darbų įkvėpimais. Viešpats palieka įspaudą mano sieloje – meilės įspaudą. Ir aš sugebu mylėti Dievą ir artimą. Tai Dievo ženklas, kad galiu mylėti, atpažinti Dievo įkvėpimus.

Kiek gyvensiu, tiek ieškosiu Dievo. Jo pėdsakų. Gaudau akimirkas, artinančias prie Dievo. Bandau atspėti Dievo slėpinius. Ne iš smalsumo, bet kad geriau pažinčiau Dievą. Dienos kartojasi, bet jos visos skirtingos. Skirtingos patirtys ir atradimai. Ir vis nauji Dievo pėdsakai. Vedantys prie amžinojo Šaltinio. Jau daug atrasta ir bus dar daugiau atrasta Dievo leidimu. Dievas atsiskleidžia man pagal mano galimybes. Pagal mano sugebėjimą priartėti prie Dievo pasaulio. Aš atpažįstu Dievo pasaulį sekdama Jo pėdsakais, atpažįstu iš Jo paliktų ženklų. Pirmiausia meilės.

Virginija Adomonytė

Bernardinai.lt