Kraunasi...

Šventadienio pamokslas. XXIV eilinis sekmadienis

Gauti atleidimą – tai patirti, kad esame mylimi, priimami, suvokti, kad neprarandame savo vertės Dievo akyse, tačiau, kad gautume atleidimą, turime įsileisti į save Dievo meilę. Tai reiškia, kad mums reikia nuolankumo priimti tai, jog Dievas mus myli, nepaisant nieko…

Priėjo prie Jėzaus Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų. Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: „Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu!“ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: „Atiduok skolą!“ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: „Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu“. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: „Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“ Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“. (Mt 18, 21–35)

GYVENTI ATLEIDIMU

Po kalbų apie brolišką įspėjimą Petras uždavė Jėzui klausimą: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jis, konkretus žmogus, buvęs žvejys iš Kafarnaumo, nori sužinoti, kokios yra tikslios taisyklės, kurių reikia laikytis, kalbant apie atleidimą. Tikriausiai įsivaizduodamas, kad Jėzus pageidautų iš savo mokinių didesnio didžiadvasiškumo, negu to reikalavo rabinų teisniai aktai, tvirtinę, kad reikia broliškai atleisti iki trijų kartų, Petras pradeda nuo daugiau kaip dvigubai didesnio skaičiaus. Esu tikras, kad jis tikėjosi Jėzaus pagyrimo, bet vietoje to susilaukė šių žodžių: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.

Taip peržengiame sveiko proto ribas… Jėzaus taisyklė paradoksali, nes yra įkvėpta paties Dievo. Trumpai tariant, mokinys raginamas atleisti be saiko, nes Dievas atleidžia be saiko. Tai vienintelis atleidimo matas, nes Evangelija yra geroji naujiena kalbanti apie tai, kad Dievo meilė neturi ribų. Kodėl turime atleisti? Todėl, kad taip daro Dievas.

Tada Jėzus pradėjo pasakoti palyginimą. Palyginimas niekada nėra atsakymas, bet veda prie tikrųjų ir giliausių kiekvieno veiksmo priežasčių.

„Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų“. Skolos suma – dešimt tūkstančių talentų – sąmoningai perdėta: vieno talento vertė siekė nuo dvidešimt šešių iki trisdešimt šešių kilogramų aukso. Vienas talentas – tai darbininko užmokestis už šešis tūkstančius darbo dienų, lygus septyniolikai metų. Skolos suma prilygsta šešiasdešimčiai milijonų darbo dienų, daugiau nei šimtui šešiasdešimt keturiems tūkstančiams metų! Skola, didesnė už gyvenimą…

Atsiliepdamas į kantrybės maldaujančio tarno prašymus, šeimininkas dovanoja skolą. „Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą“. Tai žodžiai, apibūdinantys gailestingąjį samarietį, sūnaus palaidūno tėvą, Jėzų, kurį sujaudino vienintelio sūnaus netekusios našlės iš Naino ašaros…

Sulaukęs tokio gailestingumo žmogus turėjo švęsti, linksmintis, šokinėti iš džiaugsmo. Vietoj to „vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’“ Ne po valandos, ne kitą dieną, bet, „vos išėjęs“. Jis nieko nejaučia: nei džiaugsmo, nei palengvėjimo, bet vien tik savo siaurai suprastą teisingumą. Jis sutinka tą, kuris jam yra skolingas šimtą denarų, kas, palyginus su jo paties dovanota skola, tėra tik smulkmena! Deja, tas, kuris neturi širdies, negali suvokti kito kančios.

Skolininkas ištaria tuos pačius žodžius, kuriuos pats tarnas buvo pasakęs karaliui, tačiau šis savo kolegai neparodo tokio gailestingumo, kurio pats buvo sulaukęs…

Nedorasis tarnas nieko nepasimokė iš gautos gailestingumo pamokos. Jis pasmerkiamas, nes jo gyvenimo nepakeitė laisvai gauta meilė.

Atleidimas kyla iš prisiminimo, kad mums jau anksčiau buvo atleista, ir, neprisimindami šios patirtos malonės, niekada nesugebėsime to padaryti kitiems. Todėl kyla teisėtas klausimas: ar atsimename, kiek mums buvo dovanota? Atleidžiame tik tada, jei prašome Viešpatį malonės pamatyti, kiek mums patiems reikia atleidimo.

Atleisti, nereiškia: nustoti patirti skausmą ir kančią. Galime nuspręsti, ką daryti su tuo pykčiu ir patirtu skausmu. Skausmas dažnai gali reikalauti keršto: kita vertus, atleidimas nepaklūsta šiam skausmo reikalavimui.

Pabaiga nėra Dievo bausmė, bet tai, kas nutinka visiems atsiribojusiems nuo savo emocijų: jie gyvena pragare. Šio Jėzus palyginimo mintis aiški: kol žmogus mąsto pagal žmogiškąjį teisingumą, Dievas visuomet duoda daugiau. Jis atleidžia ne užmiršdamas praeitį, bet perkeldamas į ateitį.

Gailestingumas yra krikščioniško tikėjimo pagrindas. Mes vis dar pernelyg dažnai vadovaujamės logika: nuodėmė, bausmė, atgaila, atleidimas. Tuo tarpu Jėzaus logika kita: Evangelijoje atleidimas visada eina pirmiau už atsivertimą. Žmogus atsiverčia ir atgailauja, nes jam buvo atleista. Nė vienam Evangelijoje minimam žmogui nebuvo atleista po to, kai jis atsivertė, bet kiekvienas atsivertė po to, kai patyrė atleidimą. Tik Dievo meilė padaro atsivertimą įmanomu, nes ji nėra nusipelnoma. Tai meilė, kurią galima tik priimti. Ne žmogaus atsivertimas yra palydimas Dievo gailestingumo, bet priešingai: Dievo gailestingumas yra žmogaus atsivertimo priežastis. Ši tiesa ir šiandien ne vieną piktina. Būti gailestingam, nustoti teisti, mylėti savo priešus – štai kas yra krikščionybė. Visa kita tėra draugiškas pokalbis…

Dievo atleidimas yra nemokamas: jo negalima nei nusipelnyti, nei išreikalauti. Jis yra dovana. Jėzus niekada nekviečia žmonių nei prašyti Dievą atleidimo, nei daryti atgailos. Dievo atleidimas visada tikras ir užtikrintas. Viešpats to neprašo iš svetimautojos, neprašo iš nusidėjėlio, neprašo ir iš muitininko Zachiejaus. Vietoj to Jėzus visada turi kitą prašymą: gavus Dievo atleidimą, atleisti savo broliams ir seserims.

Iš tikrųjų, juk gauti atleidimą – tai patirti, kad esame mylimi, priimami, suvokti, kad neprarandame savo vertės Dievo akyse, tačiau, kad gautume atleidimą, turime įsileisti į save Dievo meilę. Tai reiškia, kad mums reikia nuolankumo priimti tai, jog Dievas mus myli, nepaisant nieko…

 

Adolfas Grušas

 

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2023-09-16

Naujausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt