Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus. (Mt 16, 21-27)

MEILĖS KELIU

Jėzus turėjo nemažai priešų. Jau kelis kartus buvo mėginta Jį nužudyti, Jis buvo nepatogus daugeliui žmonių, ypač priklausantiems valdžios viršūnėms, kurie būtų mielai pašalinę Jį iš savo kelio. Ilgą laiką Jėzus kiek įmanydamas vengė bet kokių nemalonumų: laikėsi atokiau nuo Jeruzalės, stengdamasis neaštrinti galimo konflikto su valdančiaisiais.

Vis tiktai tam tikru gyvenimo momentu Jis pakeičia savo planus. Evangelijoje tai galima pastebėti labai akivaizdžiai. Viešpats keliauja, kad mestų iššūkį savo priešams, eina ten, kur yra valdžia, eina į priešo glėbį. Jėzus eina į Jeruzalę…

Jeruzalė buvo politinis ir religinis Izraelio centras. Galilėja ir kitos vietovės, kuriose Jėzus iki tol pamokslavo, buvo gana toli nuo to meto politinių problemų. Pranašas Nazarete galėjo erzinti valdžią, bet, kol neįsitraukė į didžiąją to meto politiką, nekėlė problemų. Visai kitaip situacija susiklostė dabar: „Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“. Apaštalui Petrui, ką tik viešai išpažinusiam Jėzaus dievystę, ši žinia buvo visiškai nepriimtina: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“

Petras yra suglumęs… Kita vertus, kas iš mūsų niekada savęs neklausė: kodėl reikia kentėti, mirti ir prisikelti? Kodėl iš karto nepereiti prie prisikėlimo, jei toks turi būti galutinis rezultatas? Kodėl ant savo namų sienos vietoje kryžiaus nekabiname prisikėlusio Jėzaus atvaizdo?

Pagal to meto žydų lūkesčius Mesijas turėjo nugalėti savo priešus ir perimti valdžią šalyje. Visi tikėjosi, kad Mesijas įvykdys Dievo teismą, atnešdamas bausmę nedorėliams ir atlygį geriesiems. Argi ne tokie yra ir mūsų lūkesčiai? Žinoma, Dievo teisingumas iš tiesų ateis, tačiau tai bus visiems skirtas gailestingumas.

Petras atvirai išreiškė savo nesutikimą su tokiais planais: „Pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti“. Ko gero, būsimasis Bažnyčios vadovas pasirodė kiek per drąsus. Petras čia išgyvena įžūlumo akimirką. Jis priekaištauja Dievui, yra įsitikinęs, kad geriau už Jėzų supranta Jo laukiančią ateitį, duoda užuominų, kaip Jam reikėtų elgtis, kad tikrai atitiktų Mesijo įvaizdį…

Priminimas Dievui, kaip jis turėtų elgtis… Ar ne taip ne kartą atrodo mūsų maldos, kai mes iš esmės siūlome Dievui, ką Jis privalo padaryti?

Petras siūlo Jėzui atsisakyti kryžiaus, kančios, bet iš Jo lūpų išgirsta tokį priekaištą, kurio Jėzus niekada niekam, net didžiausiam nusidėjėliui, nebuvo skyręs: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“.

Mes nežinome, kaip į šį subarimą sureagavo Petras. Gali būti, jog jis nusivylė, jautėsi įskaudintas – juk norėjo, atrodytų tik gero! Kas žino, bet tarp žmonių, mylinčių vienas kitą, būtent taip viskas ir vyksta: reikia turėti drąsos pasakyti vienas kitam tiesą, net jei ji ir labai skaudi. Gi Jėzus jau yra pasiruošęs kelionei. Prieš atvykdamas į Jeruzalę Jis tris apaštalus – Petrą, Jokūbą ir Joną pasiims ant kalno, kad jie būtų Jėzaus atsimainymo, būsimo prisikėlimo nuojautos liudininkais.

Jėzus savo mokiniams parodo, kad Meilė turi eiti iki galo, nes kitaip tai nebūtų Meilė! Petras iš tiesų nesąmoningai prašė Dievo, kuris yra Meilė, nebūti Dievu. Jam buvo sunku priimti Jėzų tokį, koks Jis yra, nes Jėzus nebuvo toks, kokio tikėjosi apaštalai. Jie norėjo, kad Jis būtų stiprus ir galingas, tik Jėzus toks nebuvo. Tuo tarpu meilė nekelia sąlygų. Ji nesako: „Aš myliu tave tol, kol esi geras!“ Meilė sako: „Aš myliu tave tokį, koks esi, nenoriu tavęs keisti“. Meilė leidžia mums būti tokiais, kokie esame. Tas, kuris nori jus pakeisti, myli tik pats save. Dievas nenori mūsų keisti, Jam gera su mumis tokiais, kokie esame, ir Petras visą gyvenimą stengsis suprasti, kad mylimas žmogus pats save keičia dėl mylinčiojo…

(Mons. Adolfas Grušas)