Dievas mane stebina nuolat. Savo nepertraukiama meile. Globa. Atidumu mano gyvenimo detalėms. Atsiliepimu į mano šauksmą. Dievas stebina mane, lyg norėdamas pasakyti, kad aš Jam rūpiu, kad Jis gyvena mano gyvenimą kartu.

Aš stengiuosi sužinoti apie Dievą kuo daugiau, geriau Jį pažinti, bet Dievas mane aplenkia – vis nustebindamas mane kokia nors mažyte smulkmena ar dievišku atsiskleidimu. Slėpiningasis Dievas turi paslapčių. Ir įvardinusi vieną pamatau vis dar naują neatskleistą Dievo pusę. Dievas atėjo pas mane su meile. Ar aš Jam atsakau tuo pačiu?

Dievas pasistengė, kad nebijočiau prie Jo prieiti. Gimė kaip ir kiekvienas iš mūsų, norėdamas priartėti prie žmogaus mažumo. Jis norėjo priartėti prie žmogaus, kad pajustume Jo globą ir susirūpinimą. Taip, kaip aš lenkiuosi prie Viešpaties lopšelio Betliejuje, taip Jis pasilenkia ties kiekvienu iš mūsų, rasdamas laiko kiekvienam asmeniui, kurį Jis pakvietė gyventi. Dievas apsilanko mano namuose, tad ir aš turiu surasti laiko aplankyti Viešpatį, kad ir kur Jis mane pakviestų.

Unsplash.com nuotrauka

Viešpats nustebina savo mažumu Betliejuje, stebina, kad išsirinko tokią kuklią vietą savo gimimui. Bet Viešpaties didybė dėlto nesumažėjo. Atvirkščiai. Jo nuolankumas atsiskleidė kaip dieviškumo žymė. Viešpaties nuolankumas stebina mane kiekvieną dieną. Dievo nuolankumas leidžia Jį atpažinti. Ir nebijoti. Dievo nuolankumas leidžia Jį pagarbinti nuoširdžiai, taip pat ir nuolankiai.

Eidamas per gyvenimą Kristus nesistengė tuščiai pasirodyti ar išsiskirti. Dievo darbai iškalbingi. Jis ir dabar tebekalba. Dievas darė stebuklus iš meilės, norėdamas žmogui padėti. Jis stebino ne norėdamas nustebinti, o tam, kad priartintų žmogų prie Dievo meilės. Dievas apkabina kiekvieną, kuris ieško dieviško žvilgsnio, ieško, kas atvertų širdį, sergančią ir apleistą. Sutikusi Dievą, širdis nebėra apleista ar vieniša. Kai keliauju Evangelijoje aprašomais Viešpaties keliais, visada susiduriu su Jo rūpesčiu, ir kiekvienas prisilietimas mane nustebina. Jo prisilietimas mane pabudina ir atskleidžia pasaulį, kuris supažindina mane su Jo meile, didybe ir apvalančia kančia.

Kančia, kurią Dievas patyrė po Ievos ir Adomo išdavystės. Ir ta kančia atėjo į Alyvų sodą, kur Viešpats meldėsi laukdamas savo kančios taurės. Ir Judas atėjo. Pabučiavo taip užversdamas kryžių ant Viešpaties pečių. Gal Viešpačiui padėjo išsigynusio Petro atgailos ašaros, gal sumažino kančią po Judo išdavystės. Kaltinamas Poncijaus Piloto Jėzus nesigynė, išliko ramus, nes buvo teisus. Erškėčių vainikas ir rimbų kirčiai – toks yra žmogaus apkabinimas. Deja. Aš nepadedu Viešpačiui nešti kryžiaus, tik dar stipriau spaudžiu prie Jo pečių. Viešpats tyli. O mano piktdžiuga, kad Jis negali apsiginti, tą tylą tik pagilina.

Ar aš seku Kristaus kryžių iš smalsumo, ar atjautos? Mes kiekvieną dieną turime atsakyti į šį klausimą. Viešpats klumpa po kryžiumi. Ar aš skubu Jam padėti? Ir čia Dievas nustebina – Jis visada padeda, nepaisydamas mano nuodėmių, Jis kelia mane prie savo meilės. Kaip aš užkėliau Jį ant kryžiaus. Viešpaties mirtis ant kryžiaus stebina kiekvieną iš mūsų. Kaip ir prisikėlimas. Kaip ir pasilikimas su mumis Švenčiausiajame Sakramente.

Švenčiausiasis Sakramentas. Ar aš dažnai prisimenu šį stebuklą, ar tikrai į jį įsigilinu? Viešpats pasiliko mūsų altoriuose ir beldžiasi į mūsų širdis, stebina savo nuolankumu ir priartėjimu prie mano nevertos širdies. Kai klaupiuosi bažnyčioje prieš tabernakulį, ar suvokiu, kad čia yra visas Dievas su atsidavimu ir meile, ir savo mažumu? Toks nepastebimas ir kartu šviečiantis, ir kviečiantis. Jeigu tikiu. Viešpats kviečia tikėti, atrodytų, neįmanomais dalykais. Kviečia prie klausyklos, kad vertai priimčiau Jo kūną Švenčiausiajame Sakramente.

Dievas įspaudė tikėjimą į mano širdį, kad stengčiausi Jį pažinti ir pamilti. Priimti. Dievas per tikėjimą kviečia mane bendrystei ir mezga santykį su manimi, nors aš dažnai nusigręžiu ir nevertinu Dievo pastangų. O tos Dievo pastangos stebina. Nes Jis ieško ir mažiausių galimybių priartėti ir pasilikti mano širdyje.

Dievas stiprina mano tikėjimą aplankančia ramybe, netikėta paguoda, nenujaustais susitikimais. Jis ateina ir tada, kai pavargstu Jo laukti. Įdiegia viltį mano širdyje. Mūsų susitikimų viltį. Tikėjimą, jog Dievas niekada neapleidžia, moko skaityti laiko ženklus, mažytes užuominas, kad reikia tik atsigręžti ir sutiksiu Dievo žvilgsnį. Tas žvilgsnis nepaleidžia manęs iš akiračio, panardina dieviškoje erdvėje. Kur jaučiuosi kaip namuose.

Ar ilgai aš būsiu išėjusi, nutolusi nuo Dievo meilės? Juk išdžius mano širdis. Taps nebyli, be atsako, nesugebanti mylėti. Bet ryšys, kurį Viešpats užmezgė ant kryžiaus, niekada nenutrūks. Čia aš ateinu atsiklaupti. Ir Dievas mane laimina. Paklydusią ir išsigandusią, kartais išsižadėjusią Dievo. Bet Dievas nustebina mane pasilikdamas kartu, nepaisydamas, kad Jį kaskart išduosiu. Jis laukia nors mažyčio mano širdies krustelėjimo, gailesčio pasireiškimo. Dievas tebelaukia, Jo stebinanti kantrybė ir pasitikėjimas manimi yra be ribų. Dievas nuolatos kuria naujas progas, ieško neišmintų kelių į mano širdį ir dažnai atiduoda savo meilę nesitikėdamas atsako. Tik vildamasis, kad Jo pastangos kada nors duos vaisių ir aš praregėsiu.

Dievas ateina, nors aš Jo nelaukiu. Nelaukiu, nes negaliu patikėti, kad Dievas manęs ilgisi, ieško. Ieško kaip pasiklydusios avies ir kviečia į susirinkusią kaimenę, kad pasiliktume bendrystėje. Bendraminčiai ir mylintys. Mylintys Dievą. Nes jeigu nemyliu Dievo, nerasiu, kas užpildytų mano širdį. Tik Dievas gali numalšinti ilgesį ir suteikti ramybę. Tik Dievas gali paguosti, kai lieku viena ir apleista. Tik Dievas gali mane nustebinti kviesdamas mylėti ir pasilikti su Juo.

Virginija Adomonytė

Bernardinai.lt