Vasarą, kai daugelis žmonių ilsisi ir atostogauja, šalies ligoninėse ir toliau yra kovojama už žmonių sveikatą ir gyvybę. Kunigas Gabrielius Satkauskas, Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Dievo Gailestingumo koplyčios kapelionas, teigia, kad dvasinis palaikymas ligoniams, gydytojams, personalui yra labai svarbus. O ligoninės koplyčią vadina oaze, į kurią ligoniai gali ateiti, ten rasdami užuovėją nuo ligos karščio, nerimo ar pabūti tyloje.

Kunige Gabrieliau, ar galėtumėte papasakoti, kaip atrodo Jūsų tarnystė ligoninėje?

Stengiuosi, kad kiekvienas norintysis galėtų priimti sakramentus. Todėl neapsiriboju vien darbu koplyčioje, einu į skyrius ir palatas. Kiek pajėgiu, lankau ligonius, esu pasiekiamas telefonu visą parą (nors naktį nebūna daug iškvietimų). Man labai patiko vieno ankstesnio kapeliono pasakymas – jeigu ligonis negali ateiti į koplyčią, tai koplyčia gali ateiti pas jį į palatą. Kasdien aukoju Mišias už visus ligonius, gydytojus, slaugytojus. Dažnai į koplyčią užsuka sesutės bei gydytojai, kurie dėl intensyvaus darbo negali dalyvauti Mišiose. Eidamas koridoriais ar kildamas liftu kalbuosi su darbuotojais, ligoniais. Reakcijų sulaukiu visokių (gal žmonės galvoja, kad jau kažkoks ženklas, jei sutiko kunigą), bet vėliau pamatau, kaip tie žmonės ateina į koplyčią, žiūri ir varto dvasinę literatūrą, kažką pasiima paskaityti. Ligoninėje yra beveik 3000 lovų skirtinguose skyriuose, kurie išsidėstę skirtingose miesto vietose. Visą laiką stengiuosi budėti, kad galėčiau suteikti Išpažinties sakramentą ar nuvežti Komuniją ligoniui.

Atrodo labai daug. Kaip suspėti?

Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Dievo Gailestingumo koplyčia

Į skirtingus klinikų korpusus kartais tenka važiuoti ir automobiliu, atstumai yra gana nemaži. Po pagrindine ligonine yra net požeminiai tuneliai, tad galima pamatyti, kaip gydytojai ir sesutės važinėja paspirtukais (atrodo beveik kaip požeminės autostrados). Ligoninėje yra pusseptinto tūkstančio darbuotojų, per kuriuos Dievas gydo. Jie yra tie asmenys, kurie neretai tampa tarpininkais, sergančiųjų artimiesiems pasiūlo priimti Ligonių sakramentą.

Turime svajonę atnaujinti savanorystę, kurią nutraukė pandemija. Troškimas, kad kiekvienas skyrius turėtų po 1–2 savanorius, kurie ne tik pasiūlytų susitikti su kunigu, bet tiesiog ligonį išklausytų, duotų atsigerti, knygą atneštų. Tiesiog būtų su juo. Nes vienam kunigui aplankyti tokį skaičių ligonių yra fiziškai neįmanoma. O juk dažniausiai žmogus to ir nori – būti išklausytas, aplankytas.

Visgi tikriausiai tenka susidurti ir su tokiomis situacijomis, kai žmogui jau nebegalima padėti ir jis miršta?

Taip, tenka ir išlydėti. Ateinu, prisistatau, pasakau, ką darysime, nors ir atrodo, kad žmogus yra be sąmonės. Tačiau būna atvejų, kai žmogus girdi, ką sakau, ir vėliau, atsigavęs po Ligonių sakramento, sako: aš tada girdėjau, mintyse dalyvavau maldoje. Svarbu tą palaikymą parodyti ir artimiesiems, kuriems žinia apie ligą, insultą, autoįvykį būna labai netikėta.

O ar dar vyrauja senoji nuomonė, kad Ligonių sakramentas teikiamas tik mirštančiam asmeniui?

Dar šiek tiek taip. Ypač vyresnei kartai, kurie kitaip ugdyti. Iš tiesų kurį laiką Bažnyčioje ir mes, kunigai, neteisingai šį sakramentą suvokėme. Buvo laikai, kai tikrai Paskutinis patepimas buvo teikiamas tik mirštančiam žmogui. Dabar, kai kreipiasi ligonis, aš visada klausiu – ar nori Ligonių sakramento (kad melsčiau sveikatos), ar nori viatiko (dvasiškai sustiprinti mirštantį žmogų)? Dalis nustemba, kad yra skirtumas.

Ligoninės kapeliono tarnystėje tikrai netrūksta pavyzdžių, kai dėl Ligonių sakramento žmonės atsigauna. Kartą pas mane atėjo moteris, kurios vyras gulėjo reanimacijoje. Priėmęs Ligonių sakramentą, po 3 mėn. pasveiko ir išėjo. Kita moteris po insulto nebevaikščiojo, ir medikai prognozavo, kad ir toliau ji nebegalės vaikščioti. Priėmusi Ligonio sakramentą, po valandos atsistojo ir nuėjo pas sesutes, jos prarado amą. Kita moteris, paralyžiuotomis rankomis, po Ligonio sakramento pradėjo laisvai judinti dešinę ranką. Kartą į reanimaciją atvežė mirštantį žmogų. Po šio sakramento, praėjus tik valandai, jis ant savo kojų buvo išleistas namo.

Iš Jūsų pasakojimų galima susidaryti įspūdį, kad tai labai sunki tarnystė, kurioje niekada nebūna poilsio. Ligoninėje gyvenimas verda nuolatos. O kas Jus patį pastiprina šioje tarnystėje? Juk tenka kasdien būti tarp sergančių žmonių. Iš kur ta stiprybė?

Malda, tarnystės reikalingumas. Kartais ir pats šio klausimo paklausiu gydytojų, kurie man atsako, jog jiems tiesiog gera daryti gera. Save dovanoti, aukoti savo sveikatą, laiką – čia jie mato didelę prasmę. Jų sunkus darbas prikelia kitus žmones. Toks yra mediko atsakymas – jis taip myli ir tarnauja. Ir aš stengiuosi patarnauti Kristui ligonyje, kuriame Jis yra labai arti.

O gal atsimenate savo pirmąją dieną, kai susidūrėte su ligoninės realybe? Kokie iššūkiai laukė? Kaip praėjo pirma diena, savaitė?

Atsimenu, kad kai atėjau, koplyčioje buvo kiauras stogas. Gerai, kad tuo metu buvo liepos mėnuo ir nebuvo šalta. Visgi, norėdamas rūpintis ligoniais, turėjau pasirūpinti ir ūkiniais dalykais.

Kitas dalykas – tai ligoninės dydis. Pamenu, kiek kartų pirmą savaitę pasiklydau. O dar su savimi reikėdavo neštis nemažai daiktų. Įsivaizduokite, kunigas, apsirengęs civiliais drabužiais, ant viršaus apsirengęs sutaną, kamžą (baltas liturginis drabužis), prisikrovęs knygų lietuvių, lenkų kalba, nešinas Švč. Sakramentu. Kitoje rankoje – du telefonai, šlakstyklė, aliejinė. Tada galvoju – kur eiti? Vieną kartą užrakino ligoninę ir teko ieškoti, kaip išeiti. Gerai, kad išgelbėjo apsauginis.

Dar vienas ryškus įspūdis buvo, kad čia labai reikia dvasinio palaikymo ligoniams ir gydytojams. Labai trūksta kunigų ir krikščionių pasauliečių, kurie čia tarnautų. Čia yra nuostabi žemė, labai derlinga, nes tiek tikintis, tiek netikintis žmogus savo kritinėje gyvenimo situacijoje atsiveria dangui. Jei remtumės Jėzumi, kuris pašaukė žvejus, tai sakyčiau, kad čia yra ta vieta, tas laikas, kur labiausiai kimba žuvys. Tik, žinoma, reikia patikslinti, kad mes žvejojame ne su kabliuku (klasta), o su meilės tinklais. Deja, trūksta žmonių, kurie tuos tinklus užmestų ir trauktų.

Tikriausiai Jūsų kasdienėje tarnystėje yra daugybė pavyzdžių, apie kuriuos galėtumėte kalbėti. Tikiu, kad ne visus ligoninėje vykstančius stebuklus net ir pavyksta pamatyti ar apie juos sužinoti. Visgi galbūt galėtumėte papasakoti vieną įvykį, kuris jus palietė?

Pasidalysiu apie paauglį, kurio mamytę sutikau pirmą Velykų dieną, lankydamas visus vaikus. Ėjau pro reanimaciją, galvojau į ją užeiti ir visus palaiminti. Tačiau to vaiko mama labai išsigando, nes pagalvojo, kad jos vaikui kažkas iškvietė kunigą (vadinasi, jos vaikui kažkas blogai). Jos vaikas buvo atvežtas į ligoninę, nes iškrito iš labai aukšto pastato. Vėliau šio vaiko mama manęs klausė, ar ji dar neišprotėjo, nes buvo tikrai nesuvokiama situacija, kaip taip gali būti. Taigi, pirmą Velykų dienos vakarą praleidau su to vaiko mama, ją palaikiau. Po savaitės – paskutinę, 8-ąją Velykų dieną, per Gailestingumo sekmadienį man paskambino šio vaiko mama ir pasakė, kad, nors ir vaikas negali kalbėti dėl traumų, bet telefono žinute paprašė, kad jį pakrikštytų. Taigi, paskutinę Velykų dieną – Gailestingumo sekmadienį – išsiliejo Dievo Gailestingumas. Pirma Velykų diena buvo tokia baisi ir sunki, o paskutinė Velykų diena – prikelianti, nors ir žinai, kad dar laukia sunkus fizinio pasveikimo kelias, bet dvasiškai jau įvyko prisikėlimas. Kažkas nepaprasto!

Bernardinai.lt