Kun. A. Kazlauskas: „Bažnyčia teikia atlaidus už kiekvieną mūsų gerą darbą“
Vasara Lietuvoje – atlaidų metas. Ši išskirtinai katalikiška tradicija, atrodo, ir labai paprasta, žmogiška, aiški ir kartu slėpininga. Paprasta – nes siejasi su šventėmis, linksmai nusiteikusiais žmonėmis bažnyčiose ir miestuose, koncertais ir mugėmis. Slėpininga – nes… susijusi su mūsų nuodėmių padarinių panaikinimu. Dabar gerai pagalvokim: ar esame kada susimąstę, ką iš tiesų tai reiškia? Kokiame vyksme mes iš tiesų dalyvaujame?
Apie tai sutiko pakalbėti Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos vikaras kun. Artūras Kazlauskas.
Dažnai prisimename atlaidus iš vaikystės. Sakoma, kad anksčiau į šias šventes susirinkdavo kur kas daugiau žmonių… Koks Jūsų ryškiausias prisiminimas?
Prisimenu Šakiuose vykusius atlaidus, į kuriuos buvau ganėtinai įsitraukęs – nes turbūt nuo 5 klasės patarnavau Mišiose. Džiaugiausi, kad galėjau ne matyti visa tai iš toli, bet dalyvauti pačioje procesijoje. Turbūt pagrindinis atlaidų aspektas ir buvo procesija, kurioje nešamos vėliavos, altorėliai, pasipuošusios tautiniais drabužiais moterys ir vyrai, mergaitės, barstančios gėles po Švenčiausiuoju Sakramentu, kurį neša kunigas… Tai buvo šventas buvimo drauge jausmas, prisiminimas, kuris išlikęs iki šių dienų.
Šiandien atlaiduose dalyvauju jau kaip kunigas. Visgi turėčiau pasakyti, kad šiandienis atlaidų jausmas yra sumenkęs. Anksčiau buvo visko daug daugiau, pati procesija atrodė kur kas didesnė. O tradicija, kai mergaitės barsto gėles po Švenčiausiuoju Sakramentu, kuris nešamas aplink bažnyčią ar miesto gatvėmis, beveik išnykusi.
Šiluvos atlaidai. Linos Urbonienės nuotrauka
Kalbant apie atlaidus – ką jie reiškia? Galiu pacituoti Katekizmą: „Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje. Jį gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasirengęs krikščionis tarpininkaujant Bažnyčiai“ (KBK, 1471). Taip pat Katekizme išsakoma mintis, jog, net ir Dievui atleidus nuodėmę, lieka kiekvienos nuodėmės padariniai – tad atlaidų dėka panaikiname ir tuos padarinius.
Man, tiesą pasakius, čia jau yra aukštasis pilotažas… Gal pradėkim nuo to, ką reiškia tas nuodėmių padarinių atleidimas? Ar katalikui neužtenka išpažinties?
Doktrina maždaug tokia: mes kiekvienu savo darbu ar poelgiu paliekame pėdsakų – kaip eidami per smėlį ar sniegą. Arba kitas palyginimas: geri darbai skleidžia gerą kvapą, o blogi – baisią smarvę. Tad atlaidai yra tos „smarvės“ naikinimas, tarsi dezodorantas, naikinantis blogą kvapą, leidžiantis pasijusti geriau.
Kas tą „blogą kvapą“ naikina? Tai pirmiausia Kristaus nuopelnai ant kryžiaus, Marijos ir šventųjų bendradarbiavimas su Išgelbėjimu. Tai yra Bažnyčios lobynas, buvimas Kristuje, kartu su Juo.
Galime paminėti, kas yra sunki nuodėmė, kuri užtraukia bausmę. Tai – ne netyčinis aktas. Dažnai žmonės sako: „Na, netyčia tai padariau…“ Bet tai ir nėra nuodėmė – nebent lengva nuodėmė ar klaida, silpnybė. O sunki nuodėmė yra mano apsisprendimas rimtame dalyke būti ne Kristaus mokiniu, bet atmesti Jo mokymą, suprantant, kad tai yra blogai. Tai yra mano sąmoningas sprendimas, ne silpnumo valandėlė. Iš esmės – tai mano atsižadėjimas bendradarbiauti su Dievu, Šventosios Dvasios išsižadėjimas, kitos dvasios pasirinkimas.
Mes sakome, kad yra keturios dvasios – pirmiausia Dievo Dvasia; tada – pasaulio dvasia, kūno dvasia ir šėtono dvasia. Dievo Dvasia – vienintelė, kuri subtili, nuolanki, tyli ir pagarbi. Visos kitos dvasios – prievartaujančios. Pavyzdžiui, pasaulis nuolat sako: tu visada privalai būti pirmoje vietoje, tu negali pralaimėti. Todėl net vyras eina prieš žmoną, žmoną prieš vyrą, duktė prieš mamą – jie nori laimėti bet kuriuo atveju. O Kristus ir jo Kryžiaus istorija sako, kad, jei nori laimėti – tu turi pralaimėti.
Atleisti sunkią nuodėmę gali tik išpažintis. O atlaidai susiję su pasekmėmis, kurios lydi mano blogą pasirinkimą. Pavyzdžiui, tai gali būti papiktinimas – žiūrėk, jis eina į bažnyčią ar yra kunigas, o kaip elgiasi! Tada žmonės sakys: „Jie visi ten tokie!“ Tai štai – mano poelgis, kuris mane lydi ir toliau, užtraukia nepasitikėjimą visai Bažnyčiai. Ir tai labai rimta. Tu žinojai, kad taip gali būti, tu rinkaisi.
Tad atlaidai Dievo akivaizdoje naikina kaltę, kurią užsitraukiau, kuri lydi mano pasirinkimą. Atlaidai susiję su „likutiniais“ mano pasirinkimo reiškiniais.
Bet kai ateini Išpažinties ir gauni nuodėmių išrišimą, vėliau būna ir tam tikra atgaila. Kunigas gali sakyti – už atgailą viešai atsiprašyk žmogaus ar ką nors kita padaryk, kad, kiek įmanoma, atitaisytum savo pridirbtą blogį. Kuo tada tai skiriasi nuo to nuodėmės padarinių panaikinimo, kuris įvyksta per atlaidus?
Iš tiesų kunigas atgailą ne užduoda, bet ją pasiūlo.
Tai nėra nurodymas?
Yra priimta, kad atgailaujantysis gali pasakyti: „Ne, kunige, man šita atgaila netinka.“ Visai neseniai vienam žmogui pasiūliau: „Ar tu galėtum padaryti gerą darbą kaip atgailą?“ Atgailautojas sako: „Labai nekonkretu, kunige. Nurodyk kažką konkrečiau.“ Tai normalu, tik kad pas mus dažniausiai kunigai sako – sukalbėk tris „Tėve mūsų“, ir tiek.
Žemaičių Kalvarija, 1977 m. Iš ciklo „Atlaidai“. Romualdo Požerskio nuotrauka
Bet atgaila nėra skirta tam, kad gautum nuodėmių atleidimą. Atgaila, kurią turi atlikti, yra tarsi padėka Dievui už tai, kad jis atleidžia tavo nuodėmes. Tai yra tam tikras judesys, būdas būti dėkingam už Dievo dovanotą naują gyvenimą.
O atlaidų doktrina jau yra kita – atlaidai naikina tai, kas lieka po atleistos sunkios nuodėmės. Ir tai daroma Bažnyčiai Jėzaus duotų Dangaus karalystės raktų galia. „Net jei yra atleista mirtina kaltė (ir, neišvengiamai, amžina bausmė, kurios toji kaltė nusipelno) ir taip pat, jei atleista maža ar lengva nuodėmė, atleidimą gavusiam nusidėjėliui dar reikia tolesnio apsivalymo. Jis gali būti nusipelnęs dar ir laikinos bausmės, kuri atliekama arba gyvenant žemėje, arba skaistykloje. Taigi, šiai bausmei panaikinti iš nuostabaus Bažnyčios lobyno ir semiami atlaidai.“
Aš čia pacitavau knygą, kuri vadinasi „Atlaidų vadovas“. Ji pirmąkart pasirodė 1968-aisiais, o į lietuvių kalbą pirmąkart išleista pernai. Tai 126 puslapių vadovėlis, kuriame būtent nagrinėjama visa atlaidų doktrina.
Turėsim šią knygą omenyje!
Bet vėlgi – žmogus iš šono pasakytų: „Kas čia per buhalterijos? Jeigu Dievas atleidžia, o Jis juk yra visagalis – ar neužtenka to atleidimo momento, kad būčiau vėl „švarus“? O dabar, atrodo, dar ten dalyvauk, ten skaičiuok tas savo kaltes, čia žiūrėk, kokios bausmės esi vertas…“ Ne per sudėtingi šitie dalykai?
Būtent – mes čia negalim nieko skaičiuotis. Tuo metu senojoje atlaidų doktrinoje netgi būdavo terminas „100 dienų atlaidų“. Vadinasi, tavo kaltė tau užtraukia 100 dienų kančios skaistykloje. Dabar visai tai panaikinta, jokių buhalterijų daugiau būti negali.
Šiandien mes turime atlaidus, kurie skirstomi į dalinius ir visuotinius. Visuotiniai atleidžia visą tavo bausmę, kurią užsitraukei. O daliniai – tik dalį jos.
Tai susieta su žmogaus laikinumu. Žmogus gyvena laike, tuo metu Dievui viena diena yra kaip tūkstantis metų, ir atvirkščiai. Ir todėl pas Dievą viskas yra dabar. Tad mes suvokiame, kad bausmė atleidžiama už tai, kad priimi Dievo ir šventųjų tarpininkavimą. Iš esmės tai yra šventųjų bendravimo išdava. Tai nėra kažkokia buhalterija, bet pasakymas – taip, kaip savo sunkia nuodėme aš atsisiejau nuo Dievo, Bažnyčios, šventųjų bendrystės, taip dabar aš per atlaidus atgal priimu jų bendrystę, visus mano brolių ir seserų nuopelnus. Aš noriu „įeiti“ į šią šventųjų bendrystės logiką. Aš noriu būti kartu.
Tai – labiau ne buhalterija, bet mano užpakalio pajudinimas tos vienybės, bendrystės link, sugrąžinimas to, ką buvau savo nuodėme nutraukęs. Todėl atlaidai gali mums padėti susivokti, kad esame ryšyje su kitais.
Natūralu, kad pagrindinė nuodėmė kyla iš egoizmo – man, dėl manęs, mano noras, mano pažiūra… Tokiu būdu nutrūksta ryšys. Todėl atlaidai yra mano ryšio sugrąžinimas – net ir fizinis. Atlaidų teikimai visada susiję su santykiu: išpažinti tikėjimą, paliudyti savo tikėjimą kitiems kasdienėmis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, darbovietėje pareiškiu: „Aš nevogsiu, nes esu krikščionis.“ Netgi tai yra mano tikėjimo išpažinimas ir teikia atlaidus.
Pasakėte gerą mintį – krikščionybė nėra vien dvasinė religija. Esame labai kūniški – ir galų gale kaip kitaip mes savo tikėjimą parodysim ir įprasminsim nei per tam tikrus gestus, judesius – tiek gyvenime, tiek ir liturgijoje? Tad ėjimas į atlaidus, tų malonių gavimas pačiam žmogui suteikia konkrečią aiškią žinią iš Bažnyčios – štai, tai yra atleista, tu dabar vėl gali eiti laisvas ir pradėti naują gyvenimą.
Turime pirmą žinutę iš „Bernardinų“ skaitytojų. Ką tik kalbėjom apie buhalteriją, tad dabar galim pakalbėti apie loteriją (šypsausi). „Ką reiškia laimėti atlaidus? Taip sakoma, kai kviečiama dalyvauti atlaiduose. Ir ar galima laimėti atlaidus už kitą asmenį?“
Atlaidai yra teikiami, o mes juos galime, kaip lotyniškai sakoma, usufruire – padaryti vaisingus. Kitaip sakant, pasisavinti. Jie tau duodami, o tu juos „pasiimi“. Todėl tas „laimėti“ – ne visada teisingiausias pasakymas, teisingiau būtų sakyti „pasinaudoti galimybe gauti atlaidus“, kuriuos Bažnyčia juos teikia negailėdama.
Atlaidus galima gauti tik už save, savo nuodėmių atleidimui – arba už mirusiuosius, kurie yra skaistykloje. Mes galime prisidėti prie bausmės skaistykloje trumpinimo arba visiško panaikinimo. Vadinasi, mes, atlikę tam tikrą darbą, už kurį teikiami visuotiniai atlaidai, galime juos paskirti už mirusiuosius – konkrečius arba visus, esančius skaistykloje.
O kaip tuos atlaidus paskirti?
Žemaičių Kalvarija. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Tai yra intencija: „Viešpatie, aš tai skiriu visų mirusiųjų gerovei.“ Arba mano tėvo, draugų, giminių mirusiųjų gerovei. Pavyzdžiui, už rožinio apmąstymą irgi yra teikiami atlaidai.
Galime pakalbėti apie tas sąlygas atlaidams gauti. Jurgita klausia: „Ar atlaidai galioja tik po Susitaikymo sakramento?“
Yra trys sąlygos gauti visuotinius atlaidus: sakramentinė išpažintis, sakramentinė Komunija ir malda popiežiaus intencijomis. Prieš tai atlikus reikiamą darbą, pavyzdžiui, piligrimystę į Aušros Vartus ar Šiluvą. Priklauso nuo kiekvienų atlaidų. Keliaudamas į parapiją, kuri švenčia atlaidus, juos gali gauti.
Tada reikia atlikti išpažintį, priimti Komuniją ir popiežiaus intencija pasimelsti.
Popiežiaus mėnesio intencija?
Nebūtinai. Tiesiog maldoje sakai: „Meldžiuosi popiežiaus intencijomis.“ Anksčiau būdavo surašytos konkrečios intencijos, kuriomis ir dabar meldžiasi Pijaus X kunigų brolija. Ten buvo tokių senovinių formuluočių, pavyzdžiui, intencija „katalikų valdovų santarvei“. Kas tie katalikų valdovai šiandien? Jų nebėra iš esmės. Nebent monarchai kažkokie.
Man buvo įdomu pasižiūrėti, ar „Atlaidų vadove“ toji popiežiaus intencija yra kažkaip konkrečiau nurodyta. Pasirodo, to nėra. Nes mes nežinome, kokia intencija šiandien, dabar popiežius meldžiasi, kokia yra jo problematika. Galbūt renka Telšiams naują vyskupą ar kas nors atsitiko pasaulyje? Tad tų intencijų gali būti daugybė. Taigi, mes meldžiamės visomis popiežiaus intencijomis – kokias tik jis turi. Mes apie jas dažniausiai nė nenutuokiam. Ką tai reiškia? Mes esame vienybėje su Bažnyčios vadovu – su jo sunkumais ir džiaugsmais.
Tiesą sakant, ir kitos dvi sąlygos atlaidams gauti susijusios su vienybe. Eucharistinė Komunija – tai ne tik susivienijimas su Dievu, bet ir su visa Bažnyčia. Tai, kas yra priešingybė nuodėmei – nes nuodėmė dažniausiai prasideda nuostata: „Aš taip noriu ir aš tai darau. Tai mano reikalas.“
O sakramentinė išpažintis, susijusi su atsižadėjimu prisirišti prie nuodėmės – net lengvos. Aš atsisakau bet kokio ryšio su savo nuodėme. Pavyzdžiui, man labai patinka patingėti rytais, tad pasiryžtu to nebedaryti.
Ligita klausia: „Kokia yra prasmė gauti atlaidus vieną po kito? Kodėl tai nėra vienas reikalingas įvykis? Ir kaip veikia tas atlaidų „rinkimas“? Kaip žinoti, kiek jų reikia, kad kažkas pasikeistų gyvenime?“
Būtent! Mes nežinome, kiek jų reikia – tad mums reikia visuotinių atlaidų kone kasdien. Mes nežinome, ar pasinaudojom visuotiniais atlaidais, ar daliniais. Galbūt mūsų intencija buvo neteisinga? Gal ko nors neatlikom? Gal buvom prisirišę prie lengvos nuodėmės?
Kas yra lengva nuodėmė? Tai melas nesvarbiais aspektais. Mano klasikinis pavyzdys: draugas skambina, nori išgerti kavos, jam atsakau: „Aš Vilniuje.“ O iš tikrųjų sėdžiu namie, Kaune. Tada galvoju – kodėl aš taip pasakiau?.. Paskui mane, aišku, pamato išėjusį į gatvę: „Tai kodėl tu sakei, kad ne namie esi?..“
Mes turėtume mąstyti ne vien apie save, bet ir apie visus mirusiuosius. Visus, kurie yra mano broliai ir seserys. Ir tai nėra atlaidų rinkimas ar kolekcionavimas. Tai greičiau gyvenimo būdas. Bažnyčia teikia atlaidus už kiekvieną gerą darbą. Paskambinau draugui, paklausiau, kaip jam sekasi – Bažnyčia man teikia dalinius atlaidus. Atlieku gerą darbą, o Bažnyčia sako: šitas tavo poelgis naikina dalį tavo bausmės. Nes jau gyveni ne egoistiškai, bet žiūri į kitą.
Pagelbėju kam nors – gaunu dalinius atlaidus. Automatiškai. Bažnyčia lydi mūsų gerus poelgius, veiklas, sumanymus, iškart duodama atlaidų dovaną. Sukalbėjai rožinį – Bažnyčia palydi daliniais atlaidais. Atsisakei atsakyti kitam piktu žodžiu – gauni dalinius atlaidus. Bažnyčia padidina tavo gero darbo veiksmingumą – tu tik daryk.
Toji pati Ligita dar klausia: „Ar turi būti kažkokie veikiančių atlaidų požymiai?“ Išties, ar įmanoma pamatuoti, kokie tie gautų malonių „rezultatai“?
Norėtume to. Tačiau mes daugybės dalykų gyvenime nepamatuosim. Ar jūs, žiūrovai, galite pamatuoti mano ar Simono tikėjimą? Niekas negali. Ir mes nežinome, kaip Dievas žiūri į kai kuriuos mūsų poelgius.
Pavyzdžiui, mano pasninkas niekuomet nėra tyras. Norėčiau, kad jis būtų atliekamas iš atgailos. Bet jis naudingas mano sveikatai. Ir, žinokit, dar ir liesėju! Tad mano pasninkavimas, pasirodo, nėra tyras – jis sudėtingas, ne toks paprastas, koks yra Dievas. Žmonės yra sudėtingi.
Be abejo, kad esame Dievo malonėje, galime patirti. Pavyzdžiui, kai gauname įkvėpimo geram dalykui.
Ir kiti žmonės, su mumis bendraudami, gali pamatyti, kad keičiamės į gera po tam tikrų patirčių.
Taip. Bet ištirti atlaidų malonės nepavyks.
Turėjau tokią įdomią patirtį. Prieš keletą metų gavau naujas pareigas, kurios man nepatiko, nes tai buvo susiję su asmenimis, kurių labai nemėgau. Galvoju, ką dabar daryti. Man buvo labai juoda. Aš mąsčiau „juodai“, man buvo nesmagu, bijojau. Tos pareigos apsirodė esančios nesmagios, nemielos.
Atsidūriau pas seseris benediktines vienuolyne. Papasakojau apie savo baimes, prašiau seserų maldos. Grįžau namo, ir maždaug po 15 minučių baigėsi mano įtampa, sunkumas, juodas žvilgsnis – atėjo absoliuti ramybė, kuri šiose pareigose lieka iki šiol. Aš fiziškai patyriau užtarimo maldos suteiktą ramybę.
Ar tai atlaidai? Galbūt. Nes jie susiję su Bažnyčios buvimu, bendryste.
Devintinių procesija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Kunigas Andrius rašo: „Galbūt būtų svarbu paminėti, kad atlaidai yra Kristaus suteikto atleidimo įgyvendinimas – priėmimas ir atspindėjimas Bažnyčioje. Kitais žodžiais – dalyvavimas atlaiduose yra bendradarbiavimas Kristaus išganomajame darbe dėl savo ir kitų išganymo ir dvasinės gerovės. Juk kitaip žmogaus mąstyme atlaidai lengvai gali tapti „pasidaryk pats“ susitvarkymu išganymui.“
Nepaklausiau pradžioje – kada susiformavo atlaidai, kokius mes turime šiandien? Nei ortodoksų, nei evangelikų tradicijose to nėra. Tad kur būtų tas istorinis taškas, nuo kurio jau prasideda atlaidai?
Buvo toks didelis įvykis – popiežiai grįžta iš Avinjono Prancūzijoje į Romą. Sakoma, kad jie rado šv. Petro kapą labai apleistą ir Konstantino statytą baziliką labai suniokotą. Ir nusprendžia nebegyventi Laterano rūmuose, bet įsikurti prie Šv. Petro kapavietės – ir pastatyti naują baziliką, kurią projektuoja Mikelandželas ir visi kiti didieji meistrai. Tačiau tam nėra pinigų.
Ir štai popiežius Leonas X 1517 m. sugalvoja, kaip tų pinigų gauti. Sprendimas – mūsų „garsiosios“ indulgencijos, kurios turėjo užtikrinti Šv. Petro bazilikos statybą ir kartu atleisti nuodėmes. Tu paaukoji kažkiek pinigų – ir gauni nuodėmių atleidimą. Tai, beje, vyksta ir šiandien – paaukok benamiui pinigų ir gausi atlaidus. Nes padarei gerą darbą.
Aišku, didžioji problema, kurią kėlė indulgencijų dalintojai (arba, tiksliau, pinigų rinkėjai), buvo savanaudiškumas, arba išsigimimas. Nes kai kurie katalikai aukojo daug pinigų už būsimas nuodėmes. Pavyzdžiui, sugalvoja nužudyti savo priešą, nusiperka indulgenciją ir iškart gauna atleidimą. Martinas Lutheris prieš tai sukyla. Jis visai nenorėjo atsiskirti nuo Bažnyčios, jis norėjo ją reformuoti – ką iš tikrųjų vėliau padarė Tridento susirinkimas. Tai buvo vienas didžiausių šuolių Bažnyčios istorijoje. Bet jis kilo dėl Lutherio. Ko Lutheris norėjo, tą Tridentas padarė – tik, aišku, tai vyko kaip protestas prieš Reformaciją.
Tad pirmieji atlaidai yra indulgencijos. Tiesa, pati doktrina yra biblinė, teigianti, kad kiti gali tave užtarti maldoje, prisidėti prie nuodėmių atleidimo. Bet apie tai reikėtų pakalbėti kur kas išsamiau, tai būtų atskira tema.
O tas dabartinis atlaidų formatas – šventė, išpažintis, Mišios, popiežiaus intencija – kada jis atsirado?
Mes ją turime tokią, kaip dabar nustatyta nuo 1968 m. Šv. Paulius VI, Vatikano II susirinkimo popiežius, išleido konstituciją „Atlaidų doktrina“. Tai yra povatikaniniai reformuoti atlaidai. Anksčiau būdavo kitaip, pavyzdžiui, tikinčiajam sakydavo: „Pasimelsk prie šito ar ano paveikslo, gausi 100 dienų atlaidų.“ Tad dabartinė doktrina yra visiškai kitokia, tačiau ji perima daugybę dalykų iš Bažnyčios lobyno. Ir Bažnyčia teikia ne savo, o Kristaus malonę, kviesdama: „Ar nori ją gauti? Žmogiškai tau pasakysiu, kaip tai padaryti.“
Iš tiesų, atlaidai nėra dalykas, kurį labai lengva suvokti. Aš pats daugiau apie tai suprantu kalbėdamas. Tai susiję su dvasiniais dalykais, kurie neatsiejami nuo fizinių. Mes esame žmonės, kurie ypatingai išpažįstame Dievo įsikūnijimo slėpinį. Visa, kas žmogiška, Dievo tampa pašventinta. Kai Dievas tampa žmogumi, net mūsų kūnai tampa Jo šventovėmis. Todėl piligriminė kelionė, kada einame, patiriame nepatogumų, sutinkame žmonių, kurie ne visada malonūs ar būna smirdintys – visai tai susiję su mūsų žmogiškumu, ir per tai ateina malonė.
Yra pasakymas: sakramentai – ne angelams. Angelai nesupranta sakramentų, nes neturi kūno.
Kai kalbate, girdisi labai daug džiugesio – yra tiek daug dvasinių ir net fizinių dovanų aplink, kurias mums siūlo Dievas. Tik norėk ir džiaukis tuo gėriu, kuris yra teikiamas.
Kita vertus, šiandien atlaidai dažnai būna „susilieję“ su miesto šventėmis, kermošiais – kas yra gražu. Bet į tai „įeina“ visokie baliukai su „Juoda orchidėja“ nuo scenos, daugybe alkoholio, muštynėmis, ir t. t. Mes tą Lietuvoje matome. Jūsų manymu, gal turėtume kažkaip stiprinti tą tikrąją atlaidų prasmę?
Atlaidai neatsiejami nuo pietų, gero vyno taurės, pabendravimo su broliais ir seserimis. Rytų krikščionys neturi atlaidų, bet jie turi labai gražią sąvoką – „liturgija po liturgijos“. Tai yra stalas, kuris tiesiog būtinas – nes tai džiaugsmo ir bendrystės dalis. Nepamirškime, kad ir mūsų altoriai bažnyčiose yra stalai. Jie moko sėdėti prie stalo ir vaišintis.
Bėda ne mūsų kultūra, bet nesaikingumas. Alkoholis nėra blogai, jis teikia džiaugsmo. Išgėręs truputį vyno, tampi laimingesnis. Ir išgėręs truputį per daug – tampi kvailas. Tad toks kvailumas yra nuodėmė.
Kai kuriems „Juoda orchidėja“ yra pati gražiausia daina. Mane ji kažkuo „užveža“, bet šiaip man ji baisi [šypsosi]. O kitiems tai yra gražu, ir nieko nepadarysi. Kiekvienas turbūt ras, kaip švęsti atlaidus. Bet tai ir yra šventė, kurią turi patirti, pajausti. Todėl per šventes negalima pasninkauti – nes pasninkas yra svetimybė šventės atmosferai.
Įsibėgėja vasara. Žinot, yra straipsnių iš serijos „5 vietos, kurias privalai pamatyti vasarą Lietuvoje“, ir pan. Ar galėtumėt rekomenduoti, kokie atlaidai šią vasarą žmonėms galėtų patikti labiausiai ir atspindėti visa tai, apie ką kalbėjomės? Kur bendruomenė ar ypatinga vieta padėtų atlaidus išgyventi džiugiai, pilnai? Kur nuvykti ir dalyvauti būtų tikras turtas?
Liepos pradžioje bus Žemaičių Kalvarijos atlaidai. Tai labai reikšmingas susitikimas su Dievu ir žmonėmis. Ten vyksta vietinė piligrimystė – apeinamas Kryžiaus kelias su vietinėmis instrumentuotėmis, giedojimais, prie kurių labai rekomenduočiau prisijungti. Tai labai prasminga ir gilu.
Taip pat rekomenduočiau Kryžių kalno atlaidus, skirtus Šv. Kryžiui pagerbti. Jie – ne tokie populiarūs kaip Žemaičių Kalvarijos, bet irgi susiję su piligrimyste. Pėsčiomis einama iš Šiaulių į Kryžių kalną. Reikšminga nuvykti į Kryžių kalno šventovę po atviru dangumi, kuri pirmąkart nustebino visą pasaulį, kai ten apsilankė šv. Jonas Paulius II.
Yra daugybė ir kitų atlaidų vietų – Pivašiūnai, Krekenava, Pažaislis, kur susirenka daugybė žmonių… Atsiprašau, jeigu kokios šventovės nepaminėjau. O rudens pradžioje vyksta Šiluvos atlaidai.
Bet nepamirškime ir savo parapijų. Beveik kiekviena turi savo titulinius ar parapijos atlaidus. Tereikia atvykti. Kaip sakė popiežius Pranciškus – kelkis ir aukis žygio batus.
Kategorija Straipsniai
