Eidami per gyvenimą mes tikimės Dievo pagalbos – imame ištiestą Dievo ranką ir pasijuntame drąsesni ir apsaugoti. Gyvenu tikėdamasi Dievo artumo, Jo apsaugos. Dievo ištiesta ranka veda mane iš klystkelių į Dievo šviesa apšviestą kelią. Dievo namų link. Dievo prisilietimas – lyg vėjo prisilietimas. Vos juntamas ir švelnus. Tai Dievo meilės prisilietimas.

---

Imu Dievo ranką ir tampu suaugusi savo jausmais ir veiksmais, žodžiais ir minčių branda. Kuo stipriau laikausi Dievo rankos, tuo labiau pasitikiu padovanota kryptimi, kurią parinko Dievas. O Dievas kuria mano gyvenimo istoriją supažindindamas su savąja. Istoriją nuo Senojo Testamento laikų. Imu Dievą už rankos ir leidžiuosi į kelionę po Jo išpranašautą ateitį. Ateitį su apsireiškusiu Dievu.

Jeigu laikausi Dievo rankos, būtinai pateksiu į Jo pasaulį – su ėdžiomis Betliejuje, angelais, šlovinančiais Viešpaties gimimą, piemenų apsilankymą, priimtą pagarbinimą iš trijų karalių. Aš atsistoju prie Viešpaties Jėzaus ėdžių, paliečiu Jo rankutę ir žinau, kad toji rankutė jau dabar veda mane, veda Jėzus, kupinas nuolankumo – tai Jo didybė. Su Viešpaties gimimu prasideda nauja istorija, ir man sustiprėja viltis, kad vienišo žmogaus nebėra. Žmogiškoji erdvė užpildyta dieviškąja, buvęs vienišas žmogus suranda Dievo ranką – ji arti kaip niekada. Ji ištiesta naujam ryšiui. Amžinam ryšiui, jeigu aš pasirinksiu Dievą. Jei paimsiu Jo ranką. Su pasitikėjimu ir viltimi būti apkabintai.

Švenčiausioji Trejybė pasilenkė ties pasauliu. Švenčiausioji Trejybė – Vienas Dievas – apreiškė savo meilę žmogui, nepasitikinčiam, įsibaiminusiam, be vilties. Dievas nubraukia bejėgiškumo ašarą – Jis renka visas ašaras, kurios apvalo mūsų širdis. Dievas renka mūsų ašaras Jo kryžiaus kelyje. Kada mes esame patys išsigandę nuo savo negailestingumo. Viešpats eina skausmingu kryžiaus keliu, o aš vis nepaleidžiu Jo rankos. Kažko tikėdamasi. Lyg per miglą prisimenu apie Viešpaties žadėtą prisikėlimą.

Aš vis nepaleidžiu Dievo rankos net tada, kai jos prikaltos prie kryžiaus, nes tikiu prisikėlimo stebuklu. Stoviu po nukryžiuoto Viešpaties kryžiumi ir sutinku Jo akis, kupinas meilės ir atsidavimo. Dar stipriau suspaudžiu Jėzaus ranką. Nes jau turiu drąsos eiti kartu. Kartu į mirtį ir prisikėlimą. Širdis kupina vilties.

Kai skaitau apie Viešpaties prisikėlimą, išgyvenu jį, jaučiu, kad taip ir nepaleidau Viešpaties rankos. Kasdieniame gyvenime laukiu Dievo palaikymo ir meldžiuosi. Meldžiuosi, kad Dievas nepaleistų mano rankos, kad visada būčiau Jo globojama. Meldžiuosi už artimuosius ir nepažįstamuosius, už užmirštuosius ir verkiančiuosius, už besidžiaugiančius ir kupinus ilgesio. Ilgesio Dievo pasaulio.

Ilgesys skatina ieškoti Dievo namų, ir aš prašau Dievo pagalbos savo gyvenimo kelionėje. Meldžiuosi, kad Dievas nurodytų teisingą kryptį kryžkelėse. Meldžiuosi, kad saugotų nuo piktojo pagundų. Meldžiuosi, kad dar labiau pažinčiau ir pamilčiau Dievą. Kad neatsilikčiau nuo Jo meilės. Vis nepaleidžiu Dievo rankos. Bet čia ateina nuodėmė.

Nuodėmė, sumindžiojusi mano širdį. Dabar jau Dievas nepaleidžia mano rankos, kai mano pasitikėjimas sumenko ir aš pasiduodu. Ir kai aš pajuntu Dievo ranką, sudrėksta akys – tai atgailos ašaros. Dievo ranka mane veda prie klausyklos langelio, ir aš paklūstu jai, nes pasitikiu ja. Neturiu daugiau kuo pasitikėti. Dievas siūlo išgelbėjimą. Aš apgailiu savo nuodėmes įsikabinusi į Dievo ranką. Dievas ištirpdė mano širdies kietumą. Su atgaila pradedu naują gyvenimo kelią laikydamasi Dievo rankos. Ir jaučiuosi stipri. Atsirėmusi į Dievą.

Po Dievo atleidimo aš galiu siekti naujų išgyvenimų ir patirčių. Dažniausiai sunku pripažinti savo nuodėmes. Jaučiu gėdą ir nusivylimą savimi. Jaučiu liūdesį, kad išdaviau Dievą. Jaučiu liūdesį, kad ištraukiau savo ranką iš Dievo delno. Bet aš atsigręžiu. Ir pamatau Dievo akis. Jos kviečia grįžti. Nurieda skaidri ašara, pajutusi Dievo gerumą. Dievas pirmas ištiesė ranką. Ir aš ją paėmiau.

Gyvename tarp žmonių. Kiekvieno susitikimo metu gali užsimegzti ryšys. Nauji santykiai. Mes pasirenkame, su kuo bendrauti. Pavadiname savo bendrakeleivius artimaisiais, mylimaisiais, draugais. Esame reikalingi vieni kitiems. Nors kartais ir išsiskiriame. Kartais mums trūksta atlaidumo. To mokausi iš Dievo. Paimu Dievo ranką, ir Jis veda mane prie išminties klodų, moko tarpusavio meilės. Ir mes, susieti tarpusavyje, vedame vienas kitą pas Dievą. Savo pavyzdžiu, žodžiu. Savo menkomis jėgomis bandome lygiuotis į Dievą.

Laukiu kantriai Dievo pakalbinimo ir pati Jį kalbinu. Visko tikiuosi iš Dievo. Kartais net stebuklo. Noriu gyventi taikiame pasaulyje ir einu prie taiką nešančio Dievo. Jis laiko apkabinęs visus. Visiems ištiesęs ranką. Pamatyti Dievą, ištiesusį ranką, gali tik nuolanki širdis. Širdis, kuri yra atvira Dievui ir artimui.

Kiekvienas iš mūsų rašome savo gyvenimo istoriją. Kartais nejučiomis ją lyginame su Viešpaties istorija, kurią Jis parašė gyvendamas žemėje. Ieškau mažyčių užuominų į panašumą. Mano gyvenimo istorija bus nebaigta, jeigu joje neatsiras vietos Dievui. Kuris tebestovi ištiesęs ranką. Laukdamas, kada aš apsispręsiu.

Ir aš paimu Dievo ranką. Nuo pirmojo gimimo kvėptelėjimo iki mirties. Kai atsistoju šalia Dievo, nutyla net širdis. Aplanko ramybė, nes pasirinkau Geriausiąjį. Mano gyvenimo istorijos pirmame puslapyje yra įrašytas Dievas. Jis visada pirmame puslapyje. Leidžiu Dievui vedžioti mano ranką rašant mano gyvenimo istoriją. Kad žodžiai būtų parašyti tiesia linija. Ir kad eičiau tiesia linija gyvenimo keliu, turiu laikytis Dievo rankos. Nes Jis vienintelis žino mano gyvenimo kelio kryptį. Vienintelis, vedantis mane už rankos į ateitį. Kartu su Dievu.

 

Virginija Adomonytė

Bernardinai.lt