Knygoje „Quand l’Église s’effondre“ („Kai Bažnyčia griūva“) Liono dominikonų vienuolyno brolis JACQUES’AS-BENOÎT RAUSCHER siūlo šventojo Dominyko gyvenimo įkvėptą būdą, kaip išsaugoti viltį krikščionims, sutrikusiems dėl vieno skandalo po kito Bažnyčioje.

„Pastaruoju metu sutikau nemažai žmonių, kurie yra sutrikę dėl Bažnyčioje pasikartojančių skandalų. Šie žmonės nėra tiesioginės kunigų ar vienuolių padarytų nusižengimų aukos; jie taip pat nėra kalti dėl to, kas įvyko. Tačiau įvykiai sukrėtė jų tikėjimą. Ir ne veltui! Prisipažįstu, kad ne visada turiu žodžių jiems padėti. Prisipažįstu, kad ir aš neišeinu sveikas iš grėsmingų naujienų istorijų, kuriose išryškėja žmonių, atidavusių savo gyvenimą Bažnyčiai, iškrypėliškumas“, – rašo jis.

Brolio Jacques’o-Benoît Rauschero įžvalgas iš prancūzų k. vertė br. Jokūbas Marija Goštautas OP.

Destabilizuoti krikščionys

Unsplash.com nuotrauka

Šiomis destabilizuojančiomis akimirkomis turime pasmerkti nusikaltimus, rūpintis aukomis ir galvoti, kaip užkirsti kelią tokiems siaubams pasikartoti. Tačiau taip pat turime būti atsargūs ir nepasiduoti nevilčiai. Ne sakyti sau, kad visi šie apreiškimai tėra blogi sapnai, kurie galiausiai praeis, bet turėti jėgų judėti pirmyn ir iš naujo atrasti Evangelijos skonį, kuris vienintelis leis mums įveikti šiuos baisius sunkumus. Šioje kelionėje man padėjo didžiųjų šventųjų pavyzdys. Nors kiekviena epocha skirtinga, krikščionys praeityje išgyveno laikus, kai atrodė, kad Bažnyčios gyvenime viskas žlunga. Šventasis Dominykas yra vienas iš jų. XIII amžiuje jis susidūrė su rimta krize tuometinėje Bažnyčioje. Manau, kad jo požiūris gali įkvėpti tris būdus, kaip ir mes galime išlikti ant kojų, kai atrodo, jog Bažnyčioje viskas griūva.

Pirmas žingsnis: išdrįskite verkti

Pirmieji dominikonų vienuoliai pasakoja, kad naktį koplyčioje girdėdavo šventąjį Dominyką verkiantį. Ašaros lydėjo jo maldą. Jis verkė dėl pasaulio nuodėmių, dėl Bažnyčios, draskomos susiskaldymo ir vidutiniško atsako į Viešpaties kvietimus, kančių. Tai pirmas pavyzdys apmąstymui. Kai atrodo, kad Bažnyčioje viskas griūva, Dominykas kviečia mus skirti laiko apmąstyti savo liūdesį. Galbūt net leisti sau verkti. Šis liūdesys reiškia, kad nesame abejingi, kad Bažnyčią draskančios dramos mus veikia, nes giliai širdyje mylime Bažnyčią. Tai suvokti nėra maža.

Antras žingsnis: pažinti savo šaknis

Šventojo Dominyko gyvenimo liudytojai prisimena, kad jis buvo tvirtai įsišaknijęs savo tikėjime. Ispanijos žemėje, kurioje gimė, jis įgijo tvirtą išsilavinimą. Šis ugdymas buvo intelektualinis, bet ne tik. Jį taip pat sudarė susitikimai su tikinčiaisiais, palikusiais jam pėdsaką, su žmonėmis, laukiančiais Dievo žodžio. Kai atrodo, kad Bažnyčioje viskas griūva, gera mintis, kaip ir šventasis Dominykas, grįžti prie savo šaknų: prie mums svarbaus Biblijos teksto, prie įvykio, kuris buvo mūsų tikėjimo kelio pagrindas, prie asmens, kurio tikėjimas mus vedė į priekį. Tai antrasis patarimas, kurį mums duoda Dominyko gyvenimas: prisiminti savo šaknis, kad suvoktume, kiek mūsų tikėjimas padarė mus gražiais žmonėmis.

Pažvelgti į savo šaknis – tai suvokti, kad norime, jog Evangelijos žinia ir toliau skambėtų pasaulyje, nes ji yra nepalyginamai turtinga.

Trečias žingsnis: nugalėti blogį gėriu

Šventasis Dominykas susidūrė su kunigais ir vyskupais, kurie neatitiko savo misijos, ypač dėl to, kad gyveno pernelyg turtingai. Jų gyvenimo būdas šokiravo daugelį krikščionių, jie paliko Bažnyčią. Tuomet Dominykas pasiūlė naują religinio gyvenimo formą – sutelktą į neturtą ir elgetavimą – labiau įkvėptą Evangelijos. Kai atrodo, kad Bažnyčioje viskas eina ne taip, šventasis Dominykas primena mums, kad būtinai turime įvardyti, kas negerai. Tačiau niekada neturime leisti, kad mus užgniaužtų blogis. Turime išrasti naujų būdų, įkvėptų Evangelijos ir Bažnyčios Tradicijos, kaip išbristi iš krizės. Kiekvienas galime tai daryti savo lygmeniu, ne leisdami sau žavėtis blogiu, bet įsipareigodami jį įveikti Šventosios Dvasios kūrybingumu.

Lengva būti sukrėstam Bažnyčios veido, kurį vienas po kito atskleidžia skandalai. Tačiau, kaip ir šventasis Dominykas, turime iš naujo atrasti tikėjimo ir Evangelijos skelbimo džiaugsmą. Būtent juo remdamiesi galime atstatyti tai, ką reikia atstatyti Bažnyčioje, ir įsipareigoti užtikrinti, kad jos misija nebebūtų iškreipta.

Pagal Aleteia.org vertė br. Jokūbas Marija Goštautas OP.

Bernardinai.lt