Kraunasi...

Sekminės – šv. Dvasios šventė

 

Kas yra ta Šv. Dvasia? Daugumas iš mūsų žinome tik tiek, kad Šv. Dvasia yra trečias Šv. Trejybės asmuo. Daugiau beveik nieko. Ji dažnai vaizduojama balandžio pavidalu — simboliu. Šv. Jono Evangelijoje ji yra vadinama „kitu Globėju”. Jėzus kalba: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis jums duos kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, — Tiesos Dvasią” (Jn 14,16-17). Ką reiškia žodis — Globėjas? Tai asmuo, kuris visada yra šalia, kuris pataria, pagelbsti, pamoko, saugo. Ir ta Dvasia — Globėjas „yra pas jus ir bus jumyse” (Jn 14,17).

Kaip Šv. Dvasia mums padeda? Jėzus vėl primena: „O Globėjas — Šv. Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, — jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs” (Jn 14,26). Šv. Dvasia mums padeda suprasti Šv. Raštą, „primins, ką esu jums pasakęs”. Be Šv. Dvasios veikimo, be jos pagalbos visas Šv. Raštas yra tik negyva raidė, lyg koks įstatymų ir dogmų rinkinys. Tik Šv. Dvasiai veikiant, jis tampa mums gyvu Dievo žodžiu.

Šv. Dvasia mums parodo tiesą: „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji jus ves į tiesos pilnatvę” (Jn 16,13). Ypatingai šiais laikais esame pasimetę, dažnai ginčydamiesi, kas iš tikrųjų yra tiesa. Tikra tiesa atrandama Šv. Rašte, veikiant mumyse Šv. Dvasiai.

Kita Šv. Dvasios rolė yra parodyti mūsų nuodėmingumą. „Jis ateis ir parodys pasaulio klaidą dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo” (Jn 16,8). Tik Šv. Dvasiai veikiant, pamatome savo nuodėmingumą, kreipiamės į Jėzų ir jam dėkojame už tai, kad jis savo krauju nuplovė mūsų nuodėmes.

Iš tikrųjų — tai pati Dievo, ne žmogaus, dvasia. „Mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią dvasią, kad pažintume mums suteiktas Dievo dovanas” (I Kor 2,12). Kalbėdami Tikėjimo Išpažinimą sakome: „Tikiu į Šv. Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus”. Šv. Augustinas Šv. Dvasią vadina meile. Tai yra meilė, kuri pasireiškia tarp Tėvo ir Sūnaus.

Jėzus ir Šv. Dvasia. Kaip Jėzus yra viso Naujojo Testamento centre, taip Šv. Dvasia išplaukia iš Jėzaus, jungia viską ir kreipia į Jėzų, kaip Viešpatį ir Išganytoją. Kristus yra kūno galva, krikščionys — to kūno nariai, o Šv. Dvasia yra tam kūnui gyvybės davėja — pats gyvenimas. Be Šv. Dvasios kūne nėra gyvybės: „Nė vienas negali ištarti ‘Jėzus yra Viešpats’ jei Šv. Dvasia ne-paskatina” (1 Kor 12,3).

Šv. Dvasia taip pat yra tos dieviškosios meilės jėga, daranti stebuklus. Visi Jėzaus padarytieji stebuklai buvo, Šv. Dvasiai veikiant. Dažnai mes galvojame, kad Jis visa tai galėjo padaryti, kadangi buvo Dievas. Tačiau Jėzus, nors būdamas Dievas, savo dievystės atsisakė (Fil 2,6-7). Ligonių gydymai, net ir iš numirusių prikėlimas, buvo daromi, Šv. Dvasiai veikiant. Jėzus parodė, kad Šv. Dvasia yra jėga, kuri nugali mirtį, nuodėmę ir nupuolusiam pasauliui gali parodyti naują gyvenimą.

Ta pati Šv. Dvasia gyvena mumyse. O kaip sunku mums tuo tikėti. Sunku gal dėl to, kad mes nematome tos Šv. Dvasios veikimo mumyse. Laikome ją uždarytą savyje, lyg kokioje dėžutėje, ir neleidžiame jai veikti. „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo dvasia?” (1 Kor 3.16) arba: „Jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių” (Rom 8,11).

Taigi, veikiant Šv. Dvasiai, mes pajuntame, pergyvename Dievo meilę, pamatome savo nuodėmingumą, mūsų nuodėmės yra atleidžiamos ir mes galime atleisti kitiems. Šv. Dvasia mums parodo tiesą ir duoda naują gyvenimą.

Šv. Dvasia ir atsivertimas. Mes negimstame krikščionimis. Visi ateiname į šį pasaulį, kuris yra nuodėmingas, su nuodėme, paveldėta iš pirmųjų tėvų, kurie nepakluso Dievui. „Ir žydai, ir pagonys — visi yra nuodėmės valdžioje, nėra teisaus, nėra nei vieno” (Rom 3,9-11) arba „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės” (Rom 3,23).

Taigi atsivertimas yra reikalingas visiems. Jis buvo reikalingas ir apaštalams, ir Jėzaus mokiniams, kurie, kartu su Marija, buvo susirinkę „viršutiniame kambaryje”. „Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. .. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios” (Apd 2,1-4).

Pranyko tada žydų ir romėnų baimė. Visi viešai pradėjo skelbti Jėzų. Šv. Dvasia apaštalams „priminė”, ką Jėzus jiems buvo anksčiau kalbėjęs.

Dievas nenori, kad žmonės būtų nuo jo atsiskyrę. Jis visokiais būdais veda visus prie savęs. Kai minia išgirdo Petrą kalbant Sekminių dieną, visi susigraudino ir ėmė klausinėti: „Ką mums daryti, broliai?” Petras atsakė: ”Atsiverskite, gailėkitės, tada gausite Šv. Dvasios dovaną”.

Ir mes kiekvienas galime klausti: „Ką gi man daryti? Aš esu katalikas, esu krikštytas, lankau bažnyčią, argi to dar neužtenka?”

Iš tikrųjų Dievas nori iš mūsų daugiau. Jis nori, kad Šv. Dvasios veikimas mumyse būtų pastebimas, kad mūsų santykis su Jėzumi būtų gyvas, artimas ir nuolatinis. Ir užtat reikia atsivertimo, kuris vyksta tik per Šv. Dvasią.

Yra 3 rūšys žmonių, kuriems reikia atsivertimo:

1.    Tie, kurie visiškai netiki.

2.    Jauni žmonės, kurie buvo pakrikštyti, kurių tėvai yra krikščionys, tačiau jie negali būti išganyti vien tik dėl tėvų ar senelių tikėjimo.

3.    Pagaliau visi krikščionys tik iš vardo. Juos galima pavadinti „sekmadieniniais krikščionimis”.

Popiežius Paulius VI savo enciklikoje apie evangelizaciją yra pasakęs: „Šiandien yra gana didelis skaičius krikštytų katalikų, kurie formaliai nėra krikšto paneigę, bet yra visiškai jam indiferentiški ir pagal jį negyvena”. Čikagos kardinolas Bernardin taip pat yra išsireiškęs, kad šiandien bažnyčiose sėdi apie 60% žmonių, kurie yra pakrikštyti, bet dar yra pagonys.

Taigi atsivertimas ir atsivėrimas Šv. Dvasiai yra reikalingas mums visiems. Prisiminkime Popiežiaus Jono XXIII maldą: „O dieviškoji Dvasia. .. atnaujink mūsų laikais savo stebuklus, kad įvyktų lyg antrosios Sekminės”.

Šv. Dvasia veikia visoje Bažnyčioje ir taip pat tikinčiųjų širdyse. Vatikano II suvažiavimo darbuose tai ypatingai pabrėžiama: „Sekminių dieną buvo atsiųsta Šv. Dvasia, kad nuolatos Bažnyčią pašvęstų. Dvasia gyvena bažnyčioje ir tikinčiųjų širdyse, kaip šventovėje, juose meldžiasi ir liudija, kad jie yra įsūnytieji vaikai” (II Vatikano dokumentai, 17 psl.).

Popiežius Paulius VI labai dažnai pabrėždavo, kad Bažnyčiai labiausiai reikia Šv. Dvasios veikimo: „Mums reikia Šv. Dvasios, jos šviesos, jos jėgos, reikia Šv. Dvasios dovanų, ramybės ir jos džiaugsmo. Bažnyčiai reikia amžinų Sekminių, jai reikia ugnies širdyje, žodžių lūpose, reikia vizijos. Bažnyčia privalo būti Šv. Dvasios šventovė, ji privalo pakeisti šio modernaus pasaulio tuštumą. Kreipiuosi į visus, jaunus ir senus, kreipiuosi ir į savo brolius kunigus ir prašau klausytis manęs. Bažnyčiai reikia Šv. Dvasios! Mums visiems reikia Šv. Dvasios! Tad visi kartu šaukime: „Ateik!” (Paulius VI, 1972 m. lapkričio 29 d. audiencijoje).

Melskimės tad ir mes: „Viešpatie Jėzau Kristau, aš žinau, kad savo gyvenime esu daug nusidėjęs, gailiuosi už visas savo nuodėmes. Aš išpažįstu tave, Jėzau, ir priimu tave, kaip savo Viešpatį ir Išganytoją. Siųsk savo Šv. Dvasią, kad ji veiktų mano širdyje, pakeistų mano gyvenimą ir aš pajusčiau tą naują gyvenimą, kurį tu atnešei. Ateik, Šv. Dvasia! Dėkoju tau, Viešpatie, mano Dieve, ir garbinu tave!”

 

V. KOLYČIUS

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2023-05-23

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt