Velykų laikotarpiu Prisikėlusiojo pasirodymų apmąstymas tebestiprina krikščionių tikėjimą. Nors meilės dorybė (žr. 1 Kor 13, 13) pranoksta tikėjimą, bet pirmesnis yra tikėjimas, be kurio neįmanoma patikti Dievui. Po Prisikėlimo Jėzus pirmiausia troško įkvėpti naują gyvybę „apmirusiam“ apaštalų ir kitų savo sekėjų tikėjimui. Kai du Jo mokiniai (ne apaštalai; žinomas tik vieno iš jų vardas – Kleopas) keliavo į Emausą (apie 12 kilometrų) į šiaurės vakarus nuo Jeruzalės, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. 

Nors Pasirodžiusiojo kūnas iš išorės turėjo būdingas atpažinimo savybes (su nukryžiavimo žymėmis), bet jau priklausė dieviškajai tikrovei, kuri mums tebėra svarbiausia siekiamybė. Taigi su šiuo kitokio pavidalo (Mk 16, 12) kūnu, kuris buvo realus ir apčiuopiamas (Jn 20, 27); kad apaštalai, besivaduojantys iš baimės likučių, greičiau atsitokėtų iš juos sukrėtusio apstulbimo (nes visiškai nebesitikėjo išvysti palaidoto Gyvojo), Jis netgi jų akyse valgė keptą žuvį…

Jėzus ne tik galėjo fiziškai pasirodyti ir išnykti. Jo kūnas pereidavo uždarų patalpų sienas ir duris (Jn 20, 19. 26). Jis akimirksniu galėjo persikelti iš vienos vietos į kitą. Pavyzdžiui, kai minimi du mokiniai grįžo į Jeruzalę, Jis jau buvo pasirodęs Petrui (Lk 24, 34). O kai Viešpats žengė į Dangų, įrodė, kad Jo šlovingas kūnas jau buvo pasirengęs amžinai gyventi ten, kur yra Sėdinčiojo sostas (Apr 5, 13).

Kleopas ir kitas mokinys ėjo drauge su gyvybę už juos paaukojusiu Mokytoju, tačiau jie Jo nepažino… Jie buvo susipainioję savo mintyse, nes apie Nukryžiuotojo nukankinimą samprotavo perdėm žemiškai. Užuot stengdamiesi prisiminti, ko juos mokė Dievas Sūnus (daug kartų jiems kalbėjo, kad trečią dieną prisikels iš numirusių), jie dėl pernelyg didelio nusiminimo, kuris slopino jų mąstymą bei gesino pamaldumo dvasią, net nepagalvojo, kad čia ir dabar reikia kreiptis malda į Neregimąjį, kad suteiktų šviesos iš aukštybių, ir jie galėtų suvokti Mesijo pasiuntinybę – visas kančias iškentėti ir žengti į savo garbę! (Lk 24, 26).

Ne veltui yra parašyta: Jūs esate pagydyti Jo žaizdomis (1 Pt 2, 24). Nors didžioji Jėzaus Atpirkimo misija ant Kryžiaus bei Prisikėlimu jau yra įvykdyta ir visų laikų žmonijos vidinės žaizdos dėl begalinių Jo nuopelnų išgydytos, tačiau kol iš aukštybių neatgimęs žmogus tebevergauja nuodėmei arba ir tikintysis, kol jo tam tikra širdies dalis dar priklauso tam pasauliui, kuris žmones valdo, veikdamas per kūno, akių ir gyvenimo puikybės geismus (žr. 1 Jn 1, 2, 16), tol galutinį žmonių Išgelbėjimą tam tikra prasme Jėzus tęs iki pat pasaulio pabaigos. Kas iš to, jei Atpirkėjas mirė dėl visų žmonių, o jie gyventų vien sau, nenorėdami nė kiek apriboti savo vienadienių ambicijų bei nepasotinamų užgaidų, užkertančių kelią į tą Jo Prisikėlimo dalį, kuri kiekvienam yra nuo amžių numatyta Danguje?

Taigi vidinių žaizdų gydymas prasidėjo netrukus po Prisikėlimo, kai Pasirodžiusysis pradėjo apsireikšti saviesiems. Jis pats ketino atverti savo mokiniams protus, kad, jų mintis nukreipdamas nuo vien paviršutiniško įvykių aptarinėjimo į Biblijos tiesų antgamtinę šviesą, savo malone galėtų švelniai bei ryžtingai užvaldyti ir jų širdis amžinųjų Velykų džiaugsmui.

Kai tie du keliauninkai į Emausą Nepažįstamajam papasakojo apie neišsipildžiusius lūkesčius, nes, pasak jų, Tas, kuris neseniai buvo galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse, vis tiek neišvengė mirties bausmės, tada Jis kreipėsi į juos, primindamas visus pranašus, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta. Jėzaus žodžiai keitė tųdviejų mokinių išankstines nuostatas, ir Jo vidinė jėga juos ėmė traukti labiau nei prie kitų dalykų…

Malonė skatino veikti, ir jie Jį net privertė (Jn 24, 29) su jais pasilikti. Taigi Mokytojo žodžiai atgaivino jų mąstymą, o ką protas pažino, to pradėjo siekti valia. Atgijo jausmai, ir jie, džiaugdamiesi, kad Svečias sutiko paviešėti jų namuose, paskui pasodino Jį prie vakarienės stalo… O Jėzus, paėmęs duoną, meldėsi, laužė ir davė jiems. Prasidėjęs mokinių atsivertimo stebuklas pasiekė viršūnę. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet Jis pranyko jiems iš akių. Jėzus pranyko, bet Jo dvasia jų širdyse pasiliko.

Emauso mokiniai tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Nors saulė leidosi į vakaro sutemas, tačiau iš džiaugsmo jie pamiršo dienos darbų nuovargį, o tie beveik 12 kilometrų atrodė tarsi lengvas pasivaikščiojimas, žinant, kad, susitikus su savaisiais, tikrai užtekės naujo gyvenimo saulė, nepažįstanti saulėlydžio.

 

Kun. Vytenis Vaškelis 

Bernardininai.lt