Septynių paskutinių Jėzaus žodžių apmąstymas (III): „Moterie, štai tavo sūnus!“
Mąstyti apie Didįjį penktadienį dera ne tik Didžiąją savaitę. „Didysis penktadienis suformuoja krikščionio egzistencijos dvasinę architektūrą. O Septyni paskutiniai žodžiai apibrėžia Didžiojo penktadienio tikrovę“ – knygoje „Mirtis penktadienio popietę“ rašo Richard John Neuhaus, kviesdamas permąstyti kiekvieną šių žodžių.
Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save (Jn 19, 26–27).
Mums mąstyti apie Jėzų – tai mąstyti apie Mariją. Iš jos Jis įgijo savo žmogiškąjį pavidalą, savo žydišką žmogiškąjį pavidalą: akių spalvą, nosies formą, ypatingą šypseną. Ji mokė Jį tarti pirmuosius žodžius, drąsino Jam žengiant pirmuosius žingsnelius, bučiavo ir gydė nubrozdintą keliuką, žadindavo Jį krūpčiojantį nuo naktinių košmarų ir ramindavo, kad viskas bus gerai – netgi prisimindama pranašystes apie jos širdį perversiančius kalavijus ir žodžius Rytų išminčiaus, kuris kaip karališką gimimo dovaną įteikė Kūdikiui miros – o gal mira buvo įteikta būsimoms laidotuvėms? Ji su Juo dalijosi Jo keista šlove Šventykloje, kur jos stebuklingas dvylikametis sūnelis stulbino vyresniuosius savo žiniomis. Ji buvo šalia Jo tuomet, kai Jis padarė savo pirmąjį stebuklą vestuvėse Kanoje – vandenį pavertė vynu.
Jėzus ir Marija nė negalėjo būti arčiau vienas kito nei buvo, tačiau tarp jų vis dėlto buvo juntamas tam tikras keistas atstumas. „Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: ‘Jie nebeturi vyno.’ Jėzus atsakė: ‘O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!’ Jo motina tarė tarnams: ‘Darykite, ką tik jis jums lieps’.“ Tai buvo paskutiniai Marijos žodžiai, užfiksuoti Naujajame Testamente: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“ Per visus krikščionybės amžius krikščionys teigė gaunantys pranešimus iš Marijos, ir kai tie teiginiai pasirodo esą tikri, Marijos pranešimų turinys yra vienas ir tas pat: „Darykite, ką jis jums lieps“ (Jn 2, 1–5). Tačiau Kanoje Marija, kaip, atėjus laikui, ir visos motinos, išmoksta Jį paleisti nuo savęs ir leidžia eiti keliu, kuriuo Jis turi eiti. Ji žinojo, kad taip turi būti, bet vis viena tikriausiai pajuto nuoskaudą, kai Jis pasakė: „O kas man ir tau, moterie?“ (Jn 2, 4)
Mylėti, bet paleisti niekuomet nėra lengva. Taip mylėti reikia išmokti. Didžiojoje Tradicijoje, tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčiose,Marija yra laikoma pirmąja tarp Jėzaus mokinių ir kaip mokinė ji išties mokėsi. Kai juodu su Juozapu nusivedė Jėzų į Šventyklą, Jis dingo nuo jų ištisoms trims dienoms. Kai kurie Šventojo Rašto tyrėjai čia įžvelgia užuominą į kitas tris dienas, kai jis bus dingęs – dienas nuo Jo mirties iki prisikėlimo. Kad ir kaip ten buvę, kai Marija ir Juozapas Jį surado, Jis savo motinai pasakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49) Kodėl ji Jo ieškojo? Ir koks dvylikamečio berniuko įžūlumas šitaip pasakyti savo motinai!
Toliau evangelijose rašoma, kad Jėzus grįžo su jais į Nazaretą ir „buvo jiems klusnus“. Ir vėl komentaras apie Marijos apmąstymus: „Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje.“ Jėzus grįžo pas motiną, bet kažkas nūnai pasikeitė – kažkas tokio, ko nebuvo galima atšaukti. Tai buvo dar vienas žingsnis artinantis prie – ir sykiu tolstant nuo – keistosios šlovės. „Kam gi manęs ieškojote?“ Tarp Jėzaus ir Marijos įsiterpia kita valia, neišmatuojamai didesnė, dangiškojo Tėvo valia. Dėl šios valios bet kokie santykiai yra antraeilės reikšmės. Taigi gali atrodyti, kad Dievas ėmė kalti pleištą tarp Jėzaus ir Marijos. Tačiau tiksliau būtų pasakyti, kad darėsi vis akivaizdžiau, jog Jėzaus ir Marijos tarpusavio ryšį gali išsaugoti tik bendras atsidavimas Tėvo valiai.
„O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Dabar Jis neturi kito gyvenimo nei tas, kurį vadina „mano valanda“, turėdamas omenyje Jam skirtąją misiją. Santykyje su Jėzumi nėra galimybės būti Jo dalimi ar vaidinti vaidmenį Jo gyvenime – tėra galimybė dalyvauti Jo „valandoje“. Negali būti nepriklausomo ryšio su Jėzumi, ryšio, atsieto nuo Jo misijos, netgi jei tai motinos ryšys su sūnumi. Marija tai galutinai supras stovėdama kryžiaus papėdėje, tačiau jos supratimas gilėjo visą laiką, nuo Jėzaus kūdikystės iki tos kulminacinės „valandos“.
Ištrauka iš Richard John Neuhaus knygos Mirtis penktadienio popietę („Katalikų pasaulio leidiniai“)
Kategorija Straipsniai
