Jie buvo vedę jau penkiasdešimt metų. Vieną popietę sėdėjo stotyje ant suolelio ir laukė traukinio. Priešais juos ant kito suolelio sėdėjo jauna įsimylėjėlių porelė.

Senoliai tylomis stebėjo jaunuolius.

Vaikinas švelniai glaudė merginą prie savęs ir aistringai ją bučiavo. Senoji moteris suspindusiomis akimis prisilietė ranka prie vyro ir sušnabždėjo:

-Galėtum ir tu taip padaryti!

Vyriškis pasipiktinęs atsigręžė į žmoną:

-Tu ką? Aš jos nė nepažįstu!

Kiek daug neišmatuojamo liūdesio slypi žodžiuose: „Tai manęs daugiau neliečia.“

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“