Katechezę pradėkime Katekizmo citata: „Liturgija taip pat yra dalyvavimas Kristaus maldoje Tėvui Šventojoje Dvasioje. Liturgija yra visokios krikščionio maldos versmė ir vainikas.

Dalyvaudamas liturgijoje, vidinis žmogus įsišaknija ir įsitvirtina didžioje Tėvo meilėje, „kuria [Jis] mus pamilo“ (Ef 2, 4) savo mylimajame Sūnuje. Tai taip pat „nuostabus Dievo darbas“, išgyvenamas ir pasiliekantis mumyse su kiekviena malda, „kiekvienu metu <…> Dvasioje“ (Ef 6, 18) (KBK, 1073).

Po „Tikėjimo išpažinimo“ arba po homilijos (ne sekmadieniais ir iškilmėmis), arba, jei ir jos nėra, po Evangelijos paskelbimo atliekama „Visuotinė, arba tikinčiųjų, malda“ (Oratio universalis seu fidelium). Vatikano II Susirinkimo liturginė reforma vėl sugrąžino tai, ką kankinys Justinas dar 155 m. yra pasakojęs apie seniausią mums žinomą Eucharistijos tvarką: „Lektoriui baigus skaityti, prabyla vadovas primindamas girdėtus gražius dalykus ir ragindamas jais sekti. Paskui visi drauge atsistojame ir meldžiamės už save <…> ir už visus kitus, kad ir kur jie būtų <…>, idant būtume rasti teisūs savo gyvenimu ir darbais, ištikimi įsakymams ir tuo būdu pasiektume amžinąjį išgelbėjimą“ (KBK, 1345).

Apie šią maldą liudija šv. Augustinas, o Romos mišioluose iš IV a. randame devynių iškilmingų užtarimo maldų seką. Romos apeigų liturginė tradicija pažįsta ir tikinčiųjų maldą, greičiausiai kilusią V a., šiandien vadinamą Deprecatio Gelasii („Malda, kurią popiežius Gelazijus įsakė giedoti už Visuotinę Bažnyčią“).

Šv. Pijaus V patvirtintame Mišiole Visuotinės maldos nebėra. Jos vietoje kunigas sveikinasi: Dominus vobiscum („Viešpats su jumis“) ir pakviečia Oremus („Melskimės“). Galima čia įžiūrėti tos senosios maldos likutį. Tačiau čia panašiau, kad taip įvedama į atnašavimą.

 

Melstis „už“ ir „su“ kitais

Tad dėl Vatikano II Susirinkimo reformos vėl turime tai, ką ilgainiui buvome praradę. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai apie šią maldą sako taip: „Visuotinėje, arba tikinčiųjų, maldoje tikintieji tam tikru būdu atsiliepia į Dievo žodį, kurį jie su tikėjimu priėmė, ir, vykdydami savosios Krikšto kunigystės pareigas, siunčia Dievui maldas už visų išgelbėjimą. Ši malda paprastai turėtų būti kiekvienose Mišiose su žmonėmis. Joje reikia melstis už šventąją Bažnyčią, už valstybių vadovus, už įvairių vargų ištiktuosius ir už visus žmones bei viso pasaulio gerovę“ (69).

Taigi, tai – bendruomenės malda, kuri, pasimaitinusi Dievo žodžiu, atsiliepia į jį „Tikėjimo išpažinimu“ ir pateikia Dievui maldas už visų išgelbėjimą. Tai – „tikinčiųjų malda“, malda, kurioje dalyvauja pakrikštytieji, vykdydami Krikštu gautos kunigystės priedermę. Šioje maldoje atsiskleidžia kunigiškas liturginio susirinkimo pobūdis. Tai – „visuotinė malda“, nes jos turinys atveria maldos horizontus į visą pasaulį. Galime sakyti, kad tikintieji vykdo ne tik savo Krikšto kunigystę užtarimu, bet ir gailestingumą, nes meldžiasi ne vien už Visuotinę ir vietinę Bažnyčią, o ir už visus, kuriuos slegia sunkumai. Tai – Žodžio liturgijos kulminacija, lygiai kaip sakramentinė Komunija yra Eucharistijos (lietuviškai klaidingai vadintos „Aukos“) liturgijos kulminacija.

Tą jungtį ypatingai apibūdina Italijos vyskupų konferencija: „Visuotinės tikinčiųjų maldos įtraukimas į Eucharistijos šventimo kontekstą išryškina jos prasmę ir stilių: tai ne tik atskirų intencijų suma, bet ir gilus Bažnyčios kūno kvėpavimas. Šis kūnas, išpažinęs tikėjimą kaip Dievo žodžio laikymąsi, paima pasaulį į savo rankas, kad per Kristų pakeltų jį Tėvui kaip didžiosios padėkos preliudiją. Šio kūno stilius – melstis „už“ ir „su“ kitais. O tai reiškia iš tiesų įveikti bet kokį kitoniškumą ir kurti bendrystę tikėjime ir broliškoje meilėje. Tikinčiųjų malda neįsivaizduojama be tokios bendrystės dvasios ir tono“ (laisvas vertimas iš Orazionale per la preghiera universale, 2019 m.).

Laiške Timotiejui (1 Tim 2, 1–4) Paulius nurodo krikščionių maldos horizontus: „Taigi pirmiausia prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą. Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą.“

Taigi, Visuotinė malda pagrįstai gali būti kildinama iš apaštališkojo autoriteto. Mišiolo nuostatai (70) nurodo, jog „Intencijų eilė turėtų būti tokia: a) už Bažnyčios reikalus, b) už valstybių vadovus ir viso pasaulio gerovę, c) už visokių vargų ištiktuosius, d) už vietos bendruomenę. Tačiau specialiose pamaldose, kaip Sutvirtinimo, Santuokos, laidotuvių progomis, intencijų eilė gali būti labiau pritaikyta tam atvejui“.

Pavyzdinės visuotinės maldos yra pateikiamos visuose Romos mišiolo leidimuose. Ypatinga malda yra Didžiajam penktadieniui skirtoji. Iš jos reikia mokytis ir asmeninės maldos platumų. Štai intencijos (nekeistina intencijų seka): I. už Bažnyčią; II. už popiežių; III. už vyskupus, kunigus, diakonus, pašvęstuosius; IV. už katechumenus; V. už krikščionių susivienijimą; VI. už žydus; VII. už nepažįstančius Kristaus; VIII. už netikinčius Dievo; IX. už valstybių vadovus; X. už kenčiančius vargą. Mišiolo nuostatai mini keturias intencijas, o čia – jų plėtotė. Šios maldos nuostatuose yra nurodyta, kad vietos vyskupas gali įterpti ir laikmečiui svarbią intenciją.

 

Kaip atliekama ši malda?

Mišiolo nuostatuose (71) nurodoma: „Vadovaujantis kunigas šiai maldai vadovauja nuo savo kėdės. Jis trumpu paraginimu ją pradeda, pakviesdamas tikinčiuosius melstis, ir ją užbaigia malda. Pateikiamos intencijos turi būti saikingos, laisvai išmintingai bei negausiais žodžiais išsakytos ir visos bendruomenės prašymus išreiškiančios. Paprastai jos skelbiamos iš ambonos arba kitos tinkamos vietos. Intencijas skelbia diakonas, giesmių vadovas, skaitovas ar tikintieji pasauliečiai. Tikintieji stovėdami savo prašymus reiškia bendrais pritarimo skelbiamoms intencijoms šūkiais arba tylia malda.“

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį? Pirmiausia, visai Žodžio liturgijai, taigi ir šiai maldai vadovaujantis vyskupas ar kunigas vadovauja iš Vadovo kėdės, bet ne iš ambonos. Gaila, kad vadovo kėdė mūsų bažnyčiose (tiesiog) nenaudojama. Ir vadovauja jai (pradeda ir užbaigia) ne tas (kunigas ar diakonas), kuris prieš tai buvo ambonoje, bet pats vadovas nuo kėdės! Kas nors iš dalyvių saikingai, trumpai, laisvai ir negausiais žodžiais suformuluoja intencijas, kurios priimtinos visai bendrijai, taigi ne subjektyvios! Gaila, kad pernelyg dažnai pirmenybė teikiama iš anksto prieš dešimtmečius atspausdintiems tekstams ar net gerai parengtiems tekstams, bet konkrečiais atvejais pavirstantiems abstrakcijomis. Tai gal geriau improvizuoti čia ir dabar?

Mišiolas tokios galimybės neneigia. Tačiau ir improvizuotos maldos gali pasiekti tą patį liūdną rezultatą, jei bendruomenė neugdoma visuotiniam ir bažnytiniam kvėpavimui. Šiai maldai reikia (parapijos) bendruomenės, kuri, viena vertus, būtų įkvėpta tos dienos Žodžio liturgijos, kita vertus, gebėtų sukonkretinti ją pagal realius šiandienos poreikius. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad tikinčiųjų malda visada turi išlaikyti savo maldavimo pobūdį. Tai yra prašymo, o ne šlovinimo ar padėkos malda, ar asmeninė refleksija. Ir galiausiai ši malda visuomet yra visuotinė: joje meldžiamasi ne tik už savo bendruomenės ar kieno nors asmeninius reikalus. Biblijos ar kita maldos grupė, dėmesinga pasaulio pulsui, taigi neužsisklendusi, galėtų būti tinkama erdvė parengti sekmadienio, šventės ar specialiam įvykiui skirtą maldą. Atskiri grupės nariai galėtų pasiūlyti aktualias intencijas, kas nors iš bendruomenės suredaguotų, taip išvengdami pasikartojimų arba pernelyg skirtingų formuluočių.

Čia svarbu nepamiršti, kad Romos liturginėje tradicijoje paprastai kreipiamasi į Tėvą per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Tad visi kreipiniai toje pačioje maldoje turi būti nukreipti į tą patį dieviškąjį Asmenį. Kreipiamasi arba į Tėvą, arba į Sūnų, ar į Šventąją Dvasią. Į šventuosius, net į Mergelę Mariją šioje maldoje nesikreipiama, net jei lietuviai vieną tokį pavyzdį ir turėjo. Pabaigos malda, atliekama vadovo, išlaiko tą patį adresatą. Reikia stengtis, kad visos intencijos būtų suformuluotos vienoda forma. Jei tą dieną minima, pvz., Vargstančiųjų ar jaunimo diena, maldoje viena intencija skiriama tai progai, kitos – visuotinėms reikmėms. Nedera ir pernelyg maldą išplėsti. Šv. Petro bazilikoje Vatikane popiežiaus vadovaujamose Mišiose, kurios akivaizdžiausiai visuotinės, visada apsiribojama penkiomis intencijomis!

Taigi, pakvietus vadovui, skelbiamos intencijos. Jos palydimos visiems žinomais žodžiais arba tyla. Būtent ši forma mūsuose tiesiog nežinoma. Beje, tokia visuotinės maldos forma, kokią naudojame dabar, mus pasiekė iš Rytų ar iš Ambraziejaus (Milano) liturgijos.

Tikroji senoji Romos visuotinės maldos forma, dabar išlikusi Didžiojo penktadienio liturgijoje kunigui arba diakonui paskelbus intenciją, kai susirinkusieji meldžiasi tyloje. Paskui kunigas surenka tyloje išsakytas maldas, atlikdamas surinkimo – kolektos maldą, užbaigiamą visuotiniu „Amen“.

O baigiant – didingas vaizdas iš liturgijos, kuri, sako, panaši į mūsiškę, ar atvirkščiai: „Kai jis paėmė knygą, keturios būtybės ir dvidešimt keturi vyresnieji parpuolė prieš Avinėlį, kiekvienas laikydamas rankose arfą ir aukso indus smilkalų, – o tai buvo šventųjų maldos“ (plg. Apr 5, 8).