Kraunasi...

Tikėjimas keičia gyvenimą

 

 

Tikėjimas ištrina ribas, ir aš sutinku Dievą. Netikėdamas Dievu žmogus praranda galimybes mylėti nežemiška meile, praranda galimybę tobulėti pagal Dievo planą, praranda galimybę susitikti su Dievu ir Jį pagarbinti. 

Netikėdama Dievu, aš renkuosi mažesnį gėrį, save apriboju šiuo pasauliu, atstumiu Dievo dovanas. Išpažįstu nereikšmingas ir abejotinas vertybes, kurios manęs nepraturtina, bet dažnu atveju ir nuskurdina. Išpažindama savo tikėjimą, aš pasirenku Dievą, mylintį man nesuvokiama meile, susirenkantį mano meilės trupinius kaip mano trapios ištikimybės įrodymą. Aš nuolat svyruoju. Bet priartėjusi prie Dievo atsiremiu į tvirtą pagrindą, leidžiantį dar stipriau tikėti ir pasitikėti.

Aš nuolat svyruoju, ir mano tikėjimas menkas. Nuodėmė dažnai nuveda tolyn nuo Dievo. Aš imu tikėti, kad galiu pasitikėti tik savimi ir galiu rinktis tai, ką noriu. Nepaisydama meilės. Nepaisydama Dievo. Nustumdama tikėjimą kaip balastą, trukdantį gyventi. Ar gali būti balastas Dievo meilė? Turiu pasirinkti. Dažnai aš griebiu kas arčiau, suprantamiau, reikalauja mažiau pastangų. Mažiau atsidavimo, pasitikėjimo.

Unsplash.com nuotrauka

Nuodėmė vilioja savo spalvotu įvaizdžiu, o priėjusi arčiau aš pasiklystu gerumo iliuzijoje ir lyg nematantis žmogus griebiu pirmą po ranka pasitaikiusia galimybę, lyg neturėčiau kitų pasirinkimų. Nuodėmės pasirinkimą. Nuodėmė išveda mane šokti. Aš seku dažnai net nebandydama pasipriešinti, išduodama tikėjimą, išduodama Dievą, Jo meilę, atstumdama Jo dovanas. Aš įsivaizduoju esanti pati sau šeimininkė, bet iš tikrųjų nuodėmė vedasi mane į tamsą, kad nebeįžiūrėčiau savo tikėjimo grožio, jo beribių galimybių, Dievo veido.

Nuodėmės šešėlis užstoja Dievo šviesą, ir aš stoviu kryžkelėje, nebežinodama, nei kur nuėjau, nei kur toliau eiti. Čia stovi nuodėmė ir siūlo save, tik save. Be jokio pasirinkimo. Bet taip tik atrodo iš pirmo žvilgsnio, man tereikia atsigręžti į tikėjimą, į Dievą, ir aš sugrįšiu su viltimi būti Dievo priimta.

Šventajame Rašte sakoma, kad tikėjimas gali kilnoti kalnus, o aš stoviu tuščiomis rankomis. Lyg būtų nusigręžęs Dievas. Bet juk Jis pirmas pakvietė mane į Betliejų pasilenkti prie gulinčio Jėzaus ėdžiose. Jis tapo mažutėliu, kad mane palaimintų ir aš Juo patikėčiau. Tikėjimas Viešpaties įsikūnijimu leidžia patirti tą dieviškąjį nusižeminimą, kad aš galėčiau Dievą pasiekti. Be baimės. Kad neužgožtų Jo meilės didybė ir galingumas.

Tikėjimas pirmiausia atveda prie Dievo meilės. Tikėjimas atveda mane prie galimybės pasirinkti teisingai. Aš nebešoku su nuodėme. Jos muzika nutilo. Dieviškoji muzika užgrojo, ir aš jau šoku meilės šokį. Taip džiaugiuosi, kad išsaugojau tą tikėjimo trupinį, kuris sugrąžino mane pas Dievą. Ir dabar man atrodo, kad niekur nebuvau išėjusi, nebuvau nuodėmės pagrobta – tokia yra Dievo atleidimo galia. Dievas priima visus sugrįžtančiuosius. Laimina mano tikėjimą ir jį stiprina. Tikėjimas stiprina viltį, kad aš būsiu su Dievu amžinai.

Be tikėjimo esu trapi ir pažeidžiama. Be tikėjimo stoviu vieniša vėjo sūkuriuose. Atskirta nuo bendraminčių, atskirta nuo Dievo. Be tikėjimo nemoku šauktis Dievo, o kai Jis siūlo pagalbą – nusigręžiu. Be tikėjimo ir mano viltis neapsaugota. Aš nesitikiu nieko. Nesugebu prisikelti. Nes nematau savo gyvenime iškelto Viešpaties kryžiaus. Savo tikėjimo ženklo.

Viešpaties kryžius yra mano gairės. Kryžius padeda pasiekti Švenčiausiosios Trejybės slėpinį. Ir aš galiu Dievą pavadinti Tėvu. Tikėjimas atidaro vartus į dieviškąjį pažinimą. Kad galėčiau pamilti. Pamatyti nematomą. Apčiuopti neapčiuopiamą. Be tikėjimo mano ribos yra labai arti. Ir neturiu jėgų jų peržengti. Neturiu net galimybės. Tenkinuosi mažu. Nepriimu Dievo dovanų, nes jų neatpažįstu. Mano meilė užsibaigia taip ir neprasidėjusi. Ir aš lieku su ištiesta ranka. Bet širdyje nieko nesitikiu. Netikiu, kad esu verta meilės. Lieku atstumtąja. O Dievas vis tikisi, kad atsigręšiu, kad išeisiu Jo ieškoti. Kad nežemiškos tikrovės ilgesys paskatins mane grįžti ten, kur buvau pradėta.

Su tikėjimu gyvenu visavertį gyvenimą, pažįstu visas jo puses, tampu atvira gyvenimo vyksmui – mano siela atsidūsta prieš eidama gyvenimo kelionėn. Laukia susitikimas su Dievu. Susitikimas su Dievu įvyksta jau tikėjimo pradžioje. Gimsta ryšys tarp Dievo ir žmogaus, jeigu nenusisuksiu nuo tikėjimo. Tikėjimas pažadina mano sielą susimąstyti apie nežemišką tikrovę. Kai tikėjimas rašo mano gyvenimo istoriją, aš neklysiu pasirinkimuose, nestoviniuosiu ties mažmožiais, sugebėsiu priimti Dievo dovanas su nuolankia širdimi, neatsilikti meilėje.

Tikėjimas tapo mano gyvenimo paveikslą, pasirinkdamas Dievą. Tapo mano gyvenimo paveikslą įpindamas visus meilės kreipinius į Dievą, kad nepamirščiau Jo garbinti ir nepraleisti nė vienos progos pabūti Jo akivaizdoje. Kur susitinka mūsų akys ir širdys.

Tikėjimas atneša ramybę, kurios nerandu pasaulyje. Atneša pasitikėjimą savimi kaip Dievo vaiku. Tikėjimas atidaro, o ne uždaro. Aš atrandu, o ne pametu. Savo ieškojimuose tikėjimas padeda rasti teisingą kryptį. Pasirenku ne dėl savęs, o dėl Dievo. Atsižadu savo valios. Nebekuriu savo tvarkos, priimu Dievo tvarką. Atpažįstu harmoniją.

Tikėjimas kaip šviesos blykstelėjimai apšviečia niūrią tikrovę ir padeda ją keisti. Mano žvilgsnis stiebiasi į tikėjimo šviesą – negęstančią, ryškią ir šiltą. Mano tikrovė tampa jaukiais namais, kur susitinka giminingos sielos jautriems pokalbiams. Ir Dievas yra tarp mūsų. Neįkyriai siūlantis savo dovanas. Tai ir tikėjimo dovanos. Tikėjimo, kuris mane išugdė, leido priartėti prie Dievo, nepaliko vienišų. Tikėjimas palietė mane savo slėpiniais, kurie atsiskleidžia per kryžiaus ženklą. Tikėjimo ženklą.

 

Virginija Adomonytė

Bernardinai.lt

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2023-03-27

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt