Ir kiekvienas tikriausiai pasvarstome, kad galbūt nereikėtų tinginiauti, per daug puikuotis, pavydėti… Tačiau kiekvienas iš mūsų taip pat pasakys, kad tobulybė šių nuodėmių nedaryti yra tarsi nepasiekiama. Tuomet dažnas žmogus savęs klausia: kodėl turėtų bandyti jų nedaryti? Galbūt tai yra atgyvena? O dar ir pasakymas „mirtina“ arba „didžioji“ nuodėmė turi per daug svorio, yra mums nepakeliama našta. Juk visi šitie dalykai taip pat yra ir žmogiški. Tai kaip visgi žmogus galėtų išspręsti šią priešpriešą: ar kvestionuodamas religiją, ar kvestionuodamas save?

Vieną iš galimų sprendimų šiam kultūriniam bei vidiniam konfliktui gali pasiūlyti analitinė psichologija. Tad šiame straipsnyje apžvelgsime psichologines ir archetipines šių nuodėmių reikšmes – tai, ką jos reiškia gilesniame užsąmonės (pasąmonės) psichikos lygmenyje remiantis Carlo Gustavo Jungo analitine psichologija. Tuomet tai išversime į modernią psichologinę kalbą, kad galėtume jų apraiškas atpažinti ir panaudoti savo kasdieniame gyvenime.

Krikščioniškoji nuodėmes samprata kadaise pati savaime skleidė žinią apie pavojų ir kančias, kurių ji gali sukelti. Kita vertus, anuomet nuodėmės apraiškos buvo demonizuojamos, ir šventumo siekta per religinius įžadus, susijusius su paklusnumu, skaistybe ir atsisakymu turėti. Gyvendami šiandienėje visuomenėje suprantame, kad šių prigimtinių žmogiškųjų aspektų slopinimas nieko gero nesuteikia ir yra reikalingi kiti būdai, leidžiantys sukurti su jais tinkamą santykį. Todėl šiuolaikinis žmogus turi poreikį dvasines sampratas atrasti ir suprasti iš naujo, aiškiame psichologiniame lygmenyje.

Žodis „nuodėmė“, kylantis iš hebrajų khata, išvertus pažodžiui reiškia „nepataikyti į taikinį“, arba tiksliau – „prašauti pro šalį“. Tačiau kas yra tas taikinys, tas tikrasis tikslas, į kurį per nusidėjimą nepataikome? Pirmapradė nuodėmė, pasak šv. Augustino, kilo dėl mūsų laisvos valios, ateinančios per gėrio ir blogio pažinimą, tai ir atskyrė žmogų nuo Dievo. Kitaip tariant, žmogiškoji būtis yra mūsų valingos grumtynės su prigimtimi, ieškant naujo ir jau kitokio ryšio su savo pradu ir savastimi.

Biblijoje yra rašoma, kad Dievas „paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą“ (Rom 8, 29) ir „daromės panašūs į jo atvaizdą” (2 Kor 3, 18). Tad tikslas yra susijęs ir su mūsų identiteto klausimu ir su siekiamybe priartėti prie Kristaus kaip idealo.

Perteikiant tai psichologine kalba – esame kviečiami būti susieti su savo tikrąja, autentiškąja savastimi ir su Dievu – šaltiniu, kuris suteikia gyvybiškumą, kūrybingumą ir džiaugsmą. Mirtina nuodėmė nereiškia tiesioginės mirties kaip pasekmės. Mirtina šiuo atveju kalba apie dvasinį skurdą, vidinę atskirtį ir priešingybę pilnatvei. Šios nuodėmės neleidžia jausti ryšio su savastimi, tad yra patiriamas vidinis sąstingis: žmogus yra biologiškai gyvas, tačiau psichologiškai dar negimęs arba jau miręs ir – bet kuriuo atveju – nepatiriantis gyvenimo pilnatvės. O gyvenimas be pilnatvės džiaugsmo ir yra tai, kas kiekvieną mūsų skatina dar daugiau nusidėti, sukelti skausmą ir kančią sau bei kitiems.

Nuodėmė yra nuoroda, kad veikiame automatiškai, nesąmoningai. Galbūt galime pasvarstyti – kas gi būtų, jei mūsų visa visuomenė būtų varoma ir veikiama tokių pasąmoninių impulsų ir potraukių? Didelės vaizduotės tikriausiai nereikia, nes visuomenė ir yra jų veikiama – nuo paprasto piliečio iki žymaus atlikėjo, gerbiamo mediko, profesoriaus ar aukšto rango politiko. Tad šios nuodėmės yra tik ženklas, nuoroda. Nuoroda į tai, kad praradome ryšį su aukštesnėmis jėgomis, su vidiniu idealu, su savastimi.

Tačiau visada yra vilties, nes kiekviena nuodėmė iš tikrųjų mena kai ką apie mūsų žmogiškąją prigimtį ir taip pat kviečia išspręsti tam tikrą užduotį, žengti į priekį sąmoningumo plėtimo keliu. Mes esame kviečiami susivokti ir tapti autentiškais žmonėmis; žmogus – žemiškas, susietas su žeme, su dulkėmis, iš kurių kilome, o tai reikalauja mūsų nuolankumo prieš pasaulio didybę.

Toliau apžvelgsime kiekvieną iš septynių didžiųjų nuodėmių.

Puikybė arba išdidumas

Laikyti save didžiu ir puikiu – taip mūsų sąmoninga „aš“ pozicija (ego) išsipučia, kai, atrodo, žinome, kaip viskas yra ar turi būti. Kai esame nepažeidžiami, nenugalimi, teisuoliai, tad einame, darome, nuvertiname kitus, o mūsų kelias ir matymo laukas vis siaurėja, kol užstringame tame siaurame savo sąmonės tarpeklyje. Tik kai esame visiškai užstrigę arba kai susprogsta mūsų išpūstas burbulas ir krentame žemyn, tik tuomet bandome atsigręžti ir pamatyti, ką praleidome. Dažnai tai įvyksta per bėgimą nuo savo nepaprastai žemos savivertės, bandant netinkamai atkurti vertę ir teisingumą.

Tad išdidumas yra netikras ryšys su realybe. Tai – pamiršimas, kad visko savyje nesutalpinsime, kad yra kažkas aukščiau, daugiau, kažkas neaprėpiamo, paslaptingo. Psichologiškai – tai neįsisąmonintas mūsų mažareikšmiškumas ir žmogiškumas.

Kad išvengtume tokios puikybės, galbūt galime sustabdyti save tais momentais, kai esame viskuo užtikrinti, prisiminti savo žmogiškumą ir užduoti sau klausimą – ar tikrai jau viską taip gerai žinau? Ne didingasis Babelio bokšto statymas, o tik kilnus nuolankumas (nesumenkinant savęs ar kito) gali sugrąžinti mus į realybę ir galbūt paradoksaliai tokiu būdu suteikti galimybę priartėti prie Dievo.

Godumas

Savimi patenkintas ir būtinuosius poreikius patenkinęs žmogus nėra godus ar šykštus, nepaisydamas jį supančių išorinių sąlygų. Todėl godumas kyla iš labai gilaus nepasitenkinimo, kurį siekiame užpildyti per kitus asmenius, daiktus, turtus, maisto ar galios siekius. Tai yra vidinės tuštumos atspindys. Turėdami neišpildytą dvasinį poreikį, žemą savivertę, jausdamiesi vieniši arba kai prarandame savo gyvenimo tikslą – tuomet kyla egzistencinis nerimas, kuris ir veda mus godumo keliu.

Tačiau jeigu tokiomis aplinkybėmis ir gausime tai, ko siekėme, tuoj pat pamatysime, kad tai neatliepė to tikrojo vidinio poreikio. Ir jei tuo momentu netapsime sąmoningi, atrodys, kad reikia kaskart vis daugiau… Niekada nebus pakankama, kad ir kiek pildysime save išoriniais dalykais, nes vidinės kančios jie niekada nenumalšins.

Kiekvienas trokštame jausti susietumą su savimi, dvasinį ryšį bei ryšį su kitais, nepriklausomai nuo to, ar atpažįstame tai savyje, ar ne. Nes tai yra mūsų prigimtiniai poreikiai. O kai toks susietumas neįvyksta, visa tai yra perkeliama į išorinius objektus – maistą, daiktus, kitus žmones ir t. t. Tik sąmoningai tai suvokdami ir siekdami ryšio, galime patenkinti šį egzistencinį poreikį. Paradoksalu, bet vidinę pilnatvę gali suteikti dosnumas ir davimas kitiems – savo laiko, žinių, pagalbos.

Pavydas

Pavydime tuomet, kai manome, kad kitas turi tai, ko mums reikia, ko mums trūksta, kas mus užpildys ir suteiks laimės. Pavydime, nes negalime priimti nei savęs, nei savo dabartinės padėties, jaučiamės nenusisekę, nelaimingi. Dažnai jaučiame tik pasąmoninį impulsą, kad mums reikia to ar ano, nes kiti gyvena geriau, laimingiau. Tačiau svarbu bandyti suprasti, koks tikrasis noras slypi po tomis geidžiamomis išorinėmis savybėmis ar nuosavybėmis, ir pasvarstyti, kas mūsų gyvenime būtų kitaip, jei tai turėtume. Tad sustokite ir leiskite sau apie tai pasvarstyti.

Ar tas naujesnis automobilis yra apie tai, kad objektyviai dabar galime sau tai leisti, ir jis suteiks praktinės naudos, ar tai daugiau apie tai, kad jausimės ne tokie menki sau ir kitiems, nes pasikelsime savo „statusą“? Ar tos geidžiamos prestižinės pareigybės yra apie mūsų gilų sielos poreikį atlikti tą veiklą ir tą poziciją panaudoti kitų labui, ar tai yra tik apie mūsų įvaizdį – kaip mus vertins kiti, nors mums ta veikla net nelabai patinka? Kai esame nuoširdūs sau, kiekvieno tokio troškimo atveju atrastas atsakymas būtų mums kaip užuomina – kur link galėtume judėti, jei tik išdrįstume būti atviri sau ir siekti savo tikrųjų troškimų.

Kiekvienas esame skirtingame kelyje su savais džiaugsmais ir skausmais; visi mes žmonės su savais troškimais, praradimais; visiems mums reikia maisto, reikia draugų ir artimųjų; tad iš tikrųjų nėra kam pavydėti. Tad svarbu išmokti pasitikėti, kad tai, kas esame, pakanka tam gyvenimui, kokį norime susikurti. Pasitikėti, kad visko, ko reikia, mes turime ir galime išmokti patys sau nebetrukdyti siekti išsipildyti tikriesiems troškimams, atrasti tuos vidinius sielos lobynus, kurie taip pat leis gyventi išoriškai.

Gašlumas arba geidulingumas

Lytinis, seksualinis potraukis yra visiškai natūrali mūsų būties dalis ir tai, kas mus skatina susilaukti palikuonių. Tai yra erotikos, eroso energijos dalis. Erosas yra tas neaprėpiamas troškimas, mūsų gyvybinė ir kūrybinė energija, kuri mums leidžia susilieti su pasauliu, jo išraiškomis, kurti ir atrasti ryšį su kitais. Tačiau besaikis arba vulgarus seksualinis potraukis – tai jau tamsioji eroso pusė.

Tad kai geidulingumas nebėra tik lytinis potraukis ar aistra, tai tampa nenumaldomu troškimu užpildyti savo tuštumą, palengvinti savo skausmą, pasiekti savo pilnatvę per kitą žmogų, šį užkariaujant, pasisavinant arba praryjant emociškai. Nenumaldomas geidulingumas yra nesąmoningas kito žmogaus matymas ne kaip atskiro individo, o kaip objekto, kurį galima panaudoti savo lytiniams, emociniams ar net dvasiniams poreikiams patenkinti.

Eroso energija gali skatinti tikrą gebėjimą mylėti, kurti ryšį ir siekti dvasinių patirčių. Tačiau kai sąmoningai nesuvokiame šventosios meilės prigimties, tuomet šią prigimtį iškreipiame. Savo poreikius ir troškimus jausti yra labai svarbu, o pasirinkimas, kaip jų siekti ar juos išreikšti, reikalauja sunkių sąmoningų grumtynių. Nors potencialas mylėti yra mūsų duotis, taip pat tai yra sudėtingas menas, kurio reikia mokytis ir kuris prasideda nuo ryšio kūrimo, visų pirma nuo meilės suteikimo kitam.

Rūstumas arba įniršis

Pyktis yra žmogiška emocija ir labai svarbi psichologinio užgimimo, virsmo ir net komunikacijos dalis. Tačiau stiprus kerštingas pyktis arba įniršis yra aukščiausia pykčio forma, kuriai užliejus kitas žmogus, kaip atskiras individas, turintis savo poreikių ir norų, nebeegzistuoja. Tokiais momentais įsijungia mūsų pirmapradis biologinis protas, kuris mato tik grėsmę ir siekia savisaugos bet kokia kaina, dažnai – destruktyvia.

Etimologiškai įniršis kyla iš žodžio „niršti“, kurio reikšmė – „rodyti savo jėgą; būti pajėgiam“. Žinome, kad psichologiniu lygmeniu jėgą demonstruoja tas, kuris viduje jaučiasi silpnas, pažeidžiamas, neišgirstas, nesuprastas. Todėl po stipriu įniršiu visuomet slepiasi baimė, frustracija arba skausmas, kurių gerai nesuvokiame arba negalime parodyti.

Mes esame kviečiami sąmoningai suvokti savo skausmą, prisiimti už jį atsakomybę, suprasti kito žmogaus intencijas ir ieškoti tinkamų būdų išreikšti šį skausmą ir pyktį, kad atkurtume teisingumą arba iškomunikuotume savo poreikius. Paradoksalu – kad priimtume ir parodytume savo skausmą, nesukeldami skausmo kitam, yra reikalinga bene didžiausia drąsa ir tvirtybė.

Rajumas arba nepasotinamumas

Tai valgymas per dideliais kiekiais, apsirijimas ir kitoks vartojimas ne pagal paskirtį. Maistas yra vienas esminių fiziologinių mūsų poreikių, užtikrinantis išgyvenimą, tačiau gavę jo pakankamai turėtume judėti aukštesnių, sąmoningesnių poreikių – meilės ir emocinių ryšių, savigarbos ir savirealizacijos – link.

Kai mus pasikviečia arba mes pakviečiame kitus vakarieniauti, tai kreipiamasi ne vien dėl fiziologinio pasisotinimo maistu, bet ir tam, kad per valgymo ritualą pasisotintume ryšiu, bendryste, pasidalintume vienas kito esybe – emocijomis, požiūriu, kitoniškumu. Panaši yra ir krikščioniškoji eucharistijos ceremonija, kurioje, priimdami sakramentinę duoną ir vyną, simboliškai priimame Kristaus kūną ir kraują, taip siekdami būtent vidinio susitapatinimo su Kristaus vertybėmis.

Valgymas dažnai gali veikti kaip emocinio susitvarkymo būdas tuštumai užpildyti ir emociniam skausmui numalšinti. Toks pat vartojimas vyksta, kai nesaikingai naudojamės socialiniais tinklais, filmais, serialais, straipsniais – norime prikrauti į save to, ko neturime, vartojame dėl dvasinio skurdo ir vidinio atsietumo. Tačiau tuštumos išoriniais dalykais neužpildysime, turime sau priminti, kad tai, ko iš tikrųjų ieškome – visuose šiuose dalykuose nerasime. Tad rajumas iš tikrųjų yra mūsų pasąmoninė agresija, siekianti pasisavinti išorę ir užpildyti vidų. Jei sau priminsime, kad tik tuščias indas gali būti pripildytas, toks saikingumas gali mums padėti išlaikyti pusiausvyrą ir išlikti atviriems kitoms galimybėms.

Tingumas

Tingumas, vangumas, neveiklumas, apatija – tai energijos, džiaugsmo ir meilės gyvenimui trūkumas. Tikra tiesa, kad gyvenimas yra sudėtingas ir sunkus, reikalaujantis daug pastangų. Kartais sunku įžvelgti šių pastangų ir skausmo prasmę. Tuomet labai lengva pasiduoti tam mirtinam vangumo balsui, kuris norėtų, kad nebesistengtume ir nebesivargintume, vietoj to – pultume į neviltį, prigultume arba net sugrįžtume į tą amžinos vaikystės etapą, kur nereikia augti ir kur mumis pasirūpina kiti.

Tingumas gali būti ne tik fizinis, bet ir intelektinis ar dvasinis. Tai yra ieškojimas tos magiškos formulės, kuri viską išspręstų. Sudėtingus psichologinius veikalus jau seniai perkamumu pralenkė savipagalbos knygos, kuriose aprašyta, kaip 7 žingsniais ir per 30 dienų gana paprastai transformuosite savo gyvenimą. Deja, niekas gyvenime nėra taip paprasta, o savo gyvenimo kūrimas ir keitimas reikalauja tikrai didelių pastangų.

Tad tingumas yra mūsų vaikiškas nebrandumas, taip pat užmaršumas, kad kiekviena diena yra pilna gyvybės, kad gyvenimas yra nuotykis su iššūkiais, sunkumais, pavojais ir rizika, bet ir su galimybe geriau pažinti save, pažinti kitus ir tą nuolatos besiskleidžiančią gyvenimo paslaptį. Dažnai tam nereikia didelės drąsos, tiesiog šiek tiek nuoširdžių pastangų ir vilties.

Pabaigai – ar yra išeitis?

Nejausti pavydo, nesipuikuoti, negeisti ar kitaip nenusidėti yra tikriausiai nepasiekiamas tikslas. Tačiau nusidėti nereiškia pasielgti netinkamai vienoje ar kitoje situacijoje; tai labiau yra mūsų būties aspektas ir būties pinklės, kurios gali mus nuvesti nuo mūsų tikrojo tikslo prie nesibaigiančios kančios. Jeigu galėsime priimti savo nuodėmes kaip mūsų būties dalį, tuomet priimsime visą žmogiškumo pilnatvę. Tada niekas, kas žmogiška, nebebus mums svetima – nei savo, nei kitų. Tik kai patys viską tokiu matu matuosime ir neperkelsime vidinio priešo ar gelbėtojo į kitą žmogų, tik tuomet ir bus įmanomas tas tikrasis ryšys su kitu.

Pagrindinė mūsų kaip žmonių užduotis yra atpažinti tuos nuodėmingus momentus – kokiu būdu ir kada visa tai mumyse pasireiškia. Kitaip tariant, esame kviečiami tapti sąmoningesni: pamatyti, ko iš tikrųjų norime, kai pavydime; nuo ko ginamės, kai esame išpūtę savo savivertę; ko trūksta, kai jaučiamės nepasotinami; ką iš tikrųjų skauda, kai esame įniršę; kas atrodo per sunku, kai esame aptingę; kur sudaiktiname ir savinamės kitą, kai esame geidulingi; kokią vidinę tuštumą bandome užpildyti gobšumu?

Po šio susivokimo esti galimybė keistis ir turėti platesnių galimybių rinktis tokį gyvenimą, kuriam čia ir esame pakviesti. Taigi šios nuodėmės yra susietos su žmogiškosios būties temomis ir už jų slypi jausminis psichologinis kompleksas, susidaręs iš mūsų praeities traumų ir pasikartojančių emocinių išgyvenimų. Kai turime kompleksų, mes esame atsieti nuo tikrojo „aš“, nuo savasties, ir veikia ne mūsų sąmoninga valia, o tai, kas yra nulemta mūsų pasąmonės turinių.

C. G. Jungas pasakytų, kad bene vienintelė nuodėmė yra būti nesąmoningam. Jei nusidedame, turime tai sąmoningai suvokti, jei tai kartojasi – sąmoningai stengtis pamatyti, kas už to slypi, ir taip atrasti savo tikrąjį kelią. Nėra lengva keisti savo įpročius, elgesį ar brandinti asmenybę. Tačiau jei mums kyla noras augti, ugdyti sąmoningumą, tuomet bandyti verta. Atpažinti šias savo nuodėmes jau yra didelis žingsnis.

Žinoma, atpažinti sunku, nes kiekvienas save vertiname patys, pasitikėdami tuo, ką patys galvojame. Kadangi objektyviai įsivertinti savęs negalime, kas mums gali padėti pamatyti, kaip yra iš tikrųjų?

Psichoterapija yra vienas pagrindinių būdų dirbti su tuo, kas slypi mūsų užsąmonės gelmėse. Krikščionybė, žinoma, jau daug anksčiau numatė vieną esminių modernios psichoterapijos metodų – išpažintį. Savosios paslapties išsakymas išlaisvina, nes tuomet jau du žmonės dalinasi ta lig tol taip slėgusia paslaptimi. Tačiau psichoterapijos metu išpažintis dažnai ateina daug vėliau, nes žema savivertė ir gėdos jausmas dažniausiai neleidžia susitikti su ta gilia vidine tamsa bei visiško menkavertiškumo jausmu.

Psichoterapijos pradžioje dažnai bandome pažinti ir įvardinti, ką jaučiame, iš kur kyla mūsų jausmai, ką jie nori pasakyti ir kaip mes galime užgimti iš naujo. O vėliau siekiame išpažinti ir pažinti tamsiausias savo asmenybes gelmes, judėti jų integracijos link – jas ne demonizuodami, bet transformuodami savo bei kitų labui ir gėrybei.

 

Haroldas Petkus

bernardinai.lt