Atpažinti Tėvystę kaip neatšaukiamą, niekuo nepakeičiamą tarnystę, būtiną kiekvieno asmens visavertiškam augimui, mūsų matriarchalinėje visuomenėje nėra paprasta. Mes mielai (ir teisingai, vertai!) apdainuojam motinų raukšlėtas rankas, bemieges naktis prie lopšio ir neišsenkančią meilę savo vaikams, o tėvams sunkiai atrandame jautresnį žodį (gal nevyriška?).

Turbūt ne vien mano gyvenime, poetiniuose bandymuose ir telefoniniuose ryšiuose su artimaisiais mamai, motinai tenka daugiau dėmesio nei tėčiui, Tėvui.

Gal tai dėl kiekviename iš mūsų glūdinčio sūnaus palaidūno pėdsako (plg. Lk 15). Šiame pasakojame, kaip neretai ir gyvenime, tėvas tai tas, kuris dovanoja palikimą, dovanoja galimybes gyvent… ir klysti. Bent jau aš taip suvokiu, kad sunkiausia buvimo Tėvu, tėvystės pašaukimo dalis – leisti vaikui išeiti į klystkelį, kad sugrįžtų ūgtelėjęs gyvenimo pažinimu ir meile.

Tėvas – tai tas, kuris kantriai, tyliai, kartais net nepastebimai laukia pareinančio, sugrįžtančio. Ta laukiančiojo kantrybė, tas tėvų vilties nemarumas it pats tykiausias, bangų nepaliestas vanduo ryškiausiai atspindi Dangų…

Skubėdami gyventi neretai vengiame tėvų: ką naujo pasakys? Vėl mokys? Nesupras?

Ir tik negavę sočiai prisikirsti jovalo, kai net parsiduoti nebepavyksta, sukame žingsnius tėvų link.

Vieną kartą mano Tėtis ieškodamas man pagalbos ištarė: „Jis mano sūnus – dėl jo esu pasiryžęs viskam.“ Šie jo žodžiai iki šiandien skamba Jo darbuose.

Nors nepavyksta išvengti naujų nuklydimų, bet šiandien vis drąsiau ir sparčiau kreipiu žingsnius Tėvo link.

Ačiū, Tėti, už galimybę pažinti Dievą tavo tėvystėje.

 

Kun. Kęstutis Dvareckas

8diena.lt