Kažkodėl vis įsivaizduojame, kad normalus gyvenimas yra lengvas ir sklandus, o sunkumai turėtų pasitaikyti tik retkarčiais, nors iš tikrųjų paprasčiau manyti priešingai – smagios ir patogios akimirkos šiame pasaulyje yra trumpas atokvėpis nuo kasdienių pastangų, galvosūkių ir nesklandumų. Žinoma, tokius samprotavimus paskatina ir artėjančios karo metinės, ir tiesiog užsitęsę sunkūs laikai, ir rekordiškai tamsi šių metų žiema. Bet kai jau prisėdi ir pamąstai, supranti, kad viskas nėra taip niūru, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Yra du tarpusavyje priešingi požiūriai į gyvenimo sunkumą, kurie, taip sakant, dar labiau apsunkina gyvenimą. Pirmasis yra nuostata, kad sunkumai būtinai yra blogas dalykas, ir lūkestis jų patirti kuo mažiau, geriausia – visai nepatirti. Toks požiūris iš pirmo žvilgsnio padvelkia egoizmu, egocentrizmu, net narcisizmu: bet kokių sunkumų išvengti trokštantis žmogus atrodo lengvabūdis ir savanaudis, nelinkęs aukotis, neturįs kantrybės. Bet iš tikrųjų tokios nuostatos labai varžo ir paralyžiuoja – jei mėgini išsisukti nuo visko, kas sunku, tiesą sakant, lieka labai nedidelis pasirinkimas, ką galima veikti, ko siekti ir norėti. Kraštutiniu atveju tai veda jei ne į klinikinę depresiją, tai bent jau į akediją – iki dvasios gelmių apėmusį nuobodulį, kylantį iš per silpno troškimo apskritai gyventi. Tokias nuotaikas vis pajuntu tarp jaunų žmonių, kurie, pavyzdžiui, niekaip nesusidomi jokia profesija tiek, kad į ją įsitrauktų ir įdėtų pastangų, arba leidžiasi į skystokus filosofavimus apie tokią beviltišką žmonijos ateitį, jog neverta patiems prisidėti prie jos kūrimo.

Ir atvirkščiai, sunkumai kartais suprantami kaip savaime vertingi ir suteikiantys vertės juos patiriančiam žmogui bei jo gyvenimui. Ko gero, dažnai toks požiūris yra savigraužos išraiška: kai žmogus nesugeba patirti ar suvokti savo vertės ir orumo savaime, yra priverstas ieškoti kokių nors jų įrodymų išorėje, todėl bet kokį nepatogumą ar nelaimę skuba įsipinti į kankinio vainiką. Tačiau kankinio vainikas ir šiaip slegia, o dar blogiau, suvaržo tai, kas leistų patirti laimę: dėkingumą, pelnytą džiaugsmą ir pasididžiavimą, sugebėjimą prašyti pagalbos ir ją priimti. Be to, vien savo kasdieniu didvyriškumu susirūpinę žmonės dažnai pristinga empatijos ir užuojautos kitiems, puola menkinti kitų patiriamus vargus, nes stengiasi patys pasirodyti visada labiausiai kenčiantys ir skriaudžiami, o galiausiai pasiduoda ir paprasčiausiam pavydui. Paradoksaliai amžini pasiaukotojai dėl kitų dažnai kaip tik yra labiausiai egocentriški, nuolat verčiantys aplinkinius jausti kaltę ir skolą.

Gal ne visada paprasta išlaikyti pusiausvyrą tarp tų dviejų kraštutinumų – aš tikrai retsykiais pasiduodu ir vienam, ir kitam. Bet kuo ilgiau gyvenu, tuo aiškiau suprantu, kad paprasčiausia tada, kai sunkumo apskritai nelaikai atskaitos tašku. Kai einasi sklandžiai, džiaugiesi, kai nesiseka, ieškai pagalbos, kai jos sulauki, padėkoji – maždaug taip, kaip išalkusi pavalgai, pavargusi pailsi ar nuliūdusi pasiguodi. Kai šalia kenčia kitas, padedi, kuo gali, arba tiesiog užjauti ir palaikai. Jeigu sugebi šitaip pažvelgti į gyvenimą, pamatai, kaip jis visas veriasi ne į kokį nors didingą vainiką, bet į margą vėrinį iš problemų ir sprendimų, atsitiktinumų ir sutapimų, prašymų ir padėkų. Klaidos ir kvailystės, dėl kurių buvai smarkiai susigraužusi, suėjus senaties terminui, virsta smagiomis istorijomis – jei nepristigsi išminties, gal net šio to iš jų pasimokysi. Tai, kas atrodo nesėkmė ar netektis, vėliau pasirodo buvęs Dievo pirštas, laiku įsikišęs ir apsaugojęs nuo dar didesnės nesąmonės. Išgyventas sielvartas ar nelaimė išmoko atjausti panašią kito kančią. Dėmesys ar nedidelė pagalba, gal ir visai nieko nekainavusi tam, kuris laiku atsidūrė šalia, įsimena visam gyvenimui.

Visa tai neapsaugo nei nuo tikros kančios, nei nuo egzistencinių klausimų ir abejonių. Tiesą sakant, neapsaugo net nuo paprasčiausių sunkumų. Tačiau bent jau man leidžia truputį laisviau kvėpuoti, nepriimti asmeniškai neproporcingai didelių dalykų, o svarbiausia – džiaugtis net ir nedideliu palengvėjimu. Kartais pasaulyje nėra didesnės laimės negu nauji patogūs batai ar tinkamai parinkti akiniai.

 

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė

Bernardinai.lt