Meilė ir ištikimybė yra susijusios. Mylėdama  viską darysiu, kad mano mylimasis būtų laimingas. Ar sunku būti ištikimam? Ar sunku mylėti? Kartais atrodo, kad mylėti lengviau, bet taip atrodo tik tada, kai myliu deklaratyviais žodžiais. Iš tikrųjų nesunku nei mylėti, nei būti ištikimam. Tiesiog reikia pasirinkti. Meilės jausmą ir ištikimybę reikia puoselėti ir priimti kaip pirmą sąlygą būti laimingam ir tuos mane lydinčius jausmus priimti kaip išskirtinius lyg visiškai atsiduočiau savo artimui ir Dievui.

Esame daug girdėję apie Dievo ištikimybę žmogui. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimas, gyvenimas ir mirtis ant kryžiaus yra stipriausias Dievo ištikimybės įrodymas. Viešpaties prisikėlimas yra ištikimybės įrodymas, kaip Dievas pažadėjo, kad aš mirsiu tik žemei, bet gyvensiu Danguje, gyvensiu Dievui ir su Juo. Tai, kas išpranašauta – įvyko. Dievas išpildė savo pažadą, išpildė iš meilės man, tau, kiekvienam gyvenusiam, dabar esančiam ir būsimajam. Dievas ištikimas ir nepaliko manęs be išganymo, nepaliko vienišo savo kūrinio kovoti su nuodėme. Be Jėzaus Kristaus mirties aš niekada nebūčiau pajėgusi suprasti nuodėmės naikinančios galios, nebūčiau sugebėjusi įvardinti jos kaip blogio, griaunančio sielą ir atitolinančio mane nuo Dievo. Nebūčiau niekada supratusi, kad Dievo meilė per kryžių atnešė man išlaisvinimą.

Dievo ištikimybė yra pagarba Jo ir žmogaus santykiui. Ir Dievas išlieka ištikimas tada, kai Jį išduodu. Pasilieku su savo nuodėmėmis, o Dievas mane gelbsti kas kartą iš naujo. Žino, kad nupulsiu vėl, bet vis tiek gelbsti. Jis ištikimas iki galo ir neribotą laiką. Dievas nekelia man sąlygų, tik trokšta, kad nepasirinkčiau nuodėmės. O aš pasirenku nuodėmę, bet ne ištikimą Dievą. Ne tyčia, iš silpnumo. Aš neištikima Dievui iš silpnumo. Mano trapumas labai gerai pažįstamas Dievui, todėl Jis nepalieka manęs, nors aš išduodu Jį ne kartą.

Dievas savo ištikimybe man kviečia ištikimai būti ir mane. Jis lyg sako, kad tai sustiprins mūsų tarpusavio meilę, sustiprins santykį, mūsų buvimą kartu. Aš stengiuosi būti ištikima Dievui. Nes man tai svarbu. Man ne vis vien, koks mano santykis su Dievu. Man ne vis vien, kad man nesiseka Jį mylėti. Mano siekiamas tobulesnis santykis parodo, kaip Dievą vertinu ir myliu. Net kai esu neištikima Dievui, mano meilė Jam niekur nedingsta, tik ji kažkokia sužeista, išduota ir neapginta. Palikta užribyje meilė. Ištikimybė gali ją pakviesti grįžti. 

Kai įsivaizduoju Dievą esantį visai šalia ir laukiantį nors mažiausio mano dėmesio, aš susigraudinu ir skubiai pasižadu būti Jam ištikima. Bet per tą skubėjimą užmirštu, kad būti ištikima Dievui be Jo pagalbos aš nesugebėsiu. Tik nuolat išduodama Dievą, prisimenu, kad viena aš bejėgė prieš nuodėmę. Aš nesu stipri, mano stiprybė Dieve. Išduotas, bet ištikimas Dievas štai stovi ir dabar šalia manęs, o aš abejoju. Abejoju kuo? Jo meile? Jo ištikimybe? Jo galia? Bet turbūt labiausiai abejoju savimi. Abejoju, kad nesugebėsiu atsiliepti į Dievo meilę ir ištikimybę. Dievas – čia, o aš – ten, taip sako mano mintys ir klaidingi įsitikinimai. Kodėl mano įsitikinimai lyg atskiria mane nuo Dievo. Aš nepasitikiu Dievo meile ir ištikimybe man. O Dievas tai įrodinėja man kiekvieną dieną. Dievas gimė žemėje tam, kad įspaustų ištikimybės ir meilės ženklą mano sąmonėje ir širdyje. Dievui nieko įrodinėti nereikia, tačiau Jis tai daro dėl manęs. Dievas atsakinėja  ir savo tyla, nes gyvenimas tęsiasi.

Jeigu man kiltų klausimas, ką dar galiu padaryti dėl Dievo be savo tikėjimo, tai būtų nuolatinis žvilgsnis į Dievą – ištikimas ir mylintis. Tačiau be  tikėjimo, jokio santykio nesugebėčiau užmegzti, tikėjimas svarbiausia. Tikėdama ištikimą ir mylintį Dievą stengiuosi lygiuotis į Jį. Per savo tikėjimą aš suradau Dievą. Tokį Dievą, kuris mane nustebino savo gerumu. Aš nesitikėjau, kad esu Dievui taip svarbi. Gal todėl, kad vis dėlto mano tikėjimas nėra labai stiprus. Tikėjimas Dievu yra, tačiau mažiau tikiu, kad Jis mane myli besąlygiškai ir besąlygiškai man yra ištikimas. Aš lyg ir netikiu Dievo tobulumu. Viską matuoju pagal save. Kai atiduodu meilės, ištikimybės po truputį, lyg gailėdama. Bet matyt aš tik tiek sugebu. Bet Dievui tas mano truputis meilės ir ištikimybės yra labiausiai lauktas, pats didžiausias ir yra priimamas kaip didžiausia dovana. Mano pasirinkimo dovana, kaip turinčios laisvą valią. Aš laisva valia myliu Dievą ir laisva valia esu jam ištikima. Kad tik nesustočiau pusiaukelėje. 

Dievo ištikimybė man ir mano ištikimybė Dievui yra santykis. Tas tarpusavio santykis yra palaiminimas man. Jeigu aš esu santykyje su Dievu, galiu geriau sugebėti bendrauti ir su žmonėmis. Mano silpnumui sunku būti ištikimai ir Dievui, ir žmogui. Aš išduodu net pati to nenorėdama ar nepastebėdama, kai renkuosi neteisingai. Užmirštu, kad mano neteisingas pasirinkimas gali įskaudinti. Mano neteisingas pasirinkimas tampa išdavyste. Dievas man ištikimas, o aš – ne. Taip santykis nutrūksta. Nutrūksta ryšys, kur gyvybiškai yra svarbus mano sielai, mano gyvenimui, mano tolesniems pasirinkimams. 

Kaip išsaugoti tvirtą santykį su Dievu? Pirmiausia prašau Jo pagalbos, pripažįstu, kad esu priklausoma nuo Jo meilės ir ištikimybės man. Tai pati mieliausia priklausomybė – priklausyti mane mylinčiam ir ištikimam Dievui. Kreipdamasi į Dievą, aš mezgu santykį su Juo, rodau, kad Juo pasitikiu ir noriu priklausyti nuo Jo. Nuo Dievo meilės ir ištikimybės.

Sakau Dievui, kad noriu būti Jam ištikima. Prisimenu Dievo ištikimybės įrodymą – Viešpaties kryžių ir atsistoju po juo, kad mokyčiausi. Mokyčiausi ištikimybės, meilės, visiško pasiaukojimo. Viešpaties kryžius moko. Viešpaties kryžius išgano. Viešpats išgano savo mirtimi ir prisikėlimu. Savo ištikima meile žmogui.