Aštuonerių metų berniukas parašė rašinėlį apie Dievą.

„Vienas pagrindinių Dievo darbų yra kurti žmones. Dievas juos kuria tam, kad jie užimtų mirusiųjų vietas ir būtų kam pasirūpinti visais žemiškais reikalais. Jis nekuria suaugusių žmonių, tik naujagimius. Manau, taip yra dėl to, jog naujagimiai yra mažesni ir juos lengviau sukurti. Taip Dievas gali nešvaistyti savo brangaus laiko ir nemokyti jų kalbėti ir vaikščioti. Jis leidžia tuo užsiimti mamoms ir tėčiams. Man atrodo, kad tai geras sumanymas.

Antra svarbi Dievo užduotis yra klausytis maldų. Dievas yra visur, Jis viską mato, girdi ir yra gana užsiėmęs. Todėl neturime Jo gaišinti ir, apeidami savo tėvus, prašyti to, ko jie pasakė, kad nepirks.

Ateistai yra žmonės, kurie netiki į Dievą. Nemanau, kad jų yra mūsų mieste, bent jau tarp tų, kurie vaikšto į bažnyčią.

Jėzus yra Dievo Sūnus. Jis atliko visus tuos sudėtingus darbus: vaikščiojo vandeniu, darė stebuklus ir kalbėjo apie Dievą žmonėms, kurie nenorėjo klausytis.

Dabar Jis padeda savo Tėvui klausytis maldų. Melstis galima tiek kartų, kiek tik nori ir tikrai būsi išklausytas, nes Jie viską sutvarkė taip, kad vienas iš jų visada yra tarnyboje.

Visada reikia lankyti katechetinius užsiėmimus, nes tai padaro Dievą laimingą, o juk Dievą ypač malonu nudžiuginti. Neverta praleisti katechetinių užsiėmimų dėl to, kas atrodo smagiau, pavyzdžiui, panorėjęs nueiti prie jūros, nes tai klaida.

Jei netikite į Dievą, ne tik esate ateistai, bet dar ir labai vieniši, nes jūsų tėvai negali visur jūsų lydėti, o Dievas gali. Labai malonu žinoti, kad Jis yra, kai bijai tamsos ar nemoki gerai plaukti, o vyresni berniukai įmeta tave ten, kur kojomis nesieki dugno.

Tik nereikia visą laiką galvoti apie tai, ką Dievas gali mums suteikti. Manau, kad mane čia atsiuntė Dievas, ir Jis gali mane pasiimti kada panorėjęs. Štai kodėl aš tikiu į Dievą.“

 

Šventasis Kolumbanas, didysis vienuolių mokytojas, vieną dieną paklausė vieno savo mokinio, kuris visada atrodė laimingas:

-Kaip tau pavyksta visada būti patenkintam?

Brolis atsakė:

-Esu laimingas, nes niekas negali atimti iš manęs mano Dievo.

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“