Ką tik sukurta balandė nieko kito neveikė, o tik skundėsi. Gerasis Dievas priėmė ją savo nuostabiame sode.

-Visatos Viešpatie, yra toks katinas, kuris mane persekioja aiškiai norėdamas papjauti ir suėsti. Leidžiu savo dienas beviltiškai bėgiodama tomis niekam tikusiomis kojelėmis, kurias mane davei!

Viešpats pagailėjo balandėlės ir padovanojo jai du gražius ir tvirtus sparnus.

Po kelių dienų verkšlenanti balandėlė vėl stojo priešais Gerąjį Dievą.

-Visatos Viešpatie, katinas toliau mane persekioja, o dabar su tais sparnais ant nugaros man dar sunkiau nuo jo pabėgti. Sparnai sunkūs, jie kliudo, ir mano trumpoms, silpnoms kojelėms tik dar blogiau!

Kūrėjas nusišypsojo ir tarė:

-Balandėle mano, daviau tau sparnus ne tam, kad nešiotumeisi juos ant nugaros, o kad jie nuneštų tave į dangų.

 

Esame gavę neįtikėtinų dovanų. Bet švaistome laiką skųsdamiesi.

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“