„Nes aš visada šalia tavęs, vaikeli mano“

 

DIEVO VARDAS

 

Prieš daugelį metų žmonės vadino Dievą vieninteliu vardu – Dievas.

-Nėra jokio kito vardo? – klausinėjo žmonės. – Argi negalime kaip nors kitaip Jį kreiptis?

Jie ėmė apie tai galvoti ir nutarė susitikti po savaitės – tuomet kiekvienas turėjo pasiūlyti naują Dievo vardą. Turėjo būti išrinktas pats gražiausias. Praėjus savaitei, visi susirinko.

Pirmasis siūlytojas laikė dubenėlį, kuriame degė ugnis. Jis tarė:

-Saulė! Štai Dievo vardas. Saulė dovanoja šviesą, šilumą ir išsklaido naktį. Antrasis irgi laikė dubenėlį, bet pilną vandens.

-Vanduo! Taip turime vadinti Dievą, nes iš vandens gimsta gyvybė.

Trečiasis pasilenkęs paėmė saują juodos derlingos žemės ir leido jai išbyrėti pro pirštus:

-Žemė! Štai kaip turime vadinti Dievą. Žeme mes vaikštome ir ji užaugina mums maisto.

Ketvirtasis siūlytojas atsinešė permatomo audinio skiautę. Jis pakėlė ją aukštyn, o vėjas plakė ją, atrodė, kad skiautė tuoj nukris.

-Štai kokį vardą sugalvojau,- pasakė ketvirtasis. – Oras, arba Vėjas, nes vėjas gena laivus, o mes esame gyvi oru, kurį kvėpuojame.

Tarp jų buvo dar vienas žmogus. Jis visą laiką tylėjo ir ant rankų švelniai supo naujagimį.

-O tu ką pasakysi? – paklausė susirikusieji.

Bet žmogus tylėjo ir toliau supo kūdikį. Visi nutilo ir atidžiai į jį sužiuro. Staiga kažkas pasakė:

-Štai pats gražiausias vardas, kokį galime duoti Dievui, – tėtis.

-Taip!- pritarė visi. – Dievas yra mūsų Tėvas.

-Kodėl jie pasakė tėtis, o ne mama? – paklausė vienas vaikas.

-Žinai, atsakė jam žmonės,-Dievas yra švelnus ir mylintis tėtis, visai kaip mama.

-Tuomet kartais vadinsiu Jį mama, – nutarė vaikas.

 

Pagalvosiu

• „Dievas“ yra toks pat vardas kaip „mama“ ir „tėtis“ – jį reikia tarti su meile ir pagarba.
• Dievas visada laiko mus savo glėbyje, Jis žino, ko mums reikia. Nėra reikalo šauktis Jo dėl nereikšmingų ar kvailų dalykų.
• Nereikia tuščiai minėti Dievo vardo, lyg tai būtų šūksnis ar keiksmas. Dievas yra geriausias iš esančiųjų.

 

 

Aš visada tarsiu Dievo vardą su meile ir pagarba.

 

 

Bruno Ferrero

„Dešimt Dievo įsakymų“