Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18, 35). 

Atleiskite iš širdies… Atleiskite iš tikros širdies…

Kartais, klausydamiesi tam tikrų Evangelijos ištraukų, galime pasijusti sutrikę dėl radikalaus Jėzaus reikalavimų pobūdžio. Ar Jis mus pažįsta? Ar pažįsta žmogaus širdį, kad galėtų viso to reikalauti? Ir atsakymas yra „taip“. Taip, Dievas pažįsta mus ir mūsų širdis. Tačiau tikrasis klausimas yra toks: ar mes pažįstame save? Jėzus yra mokytojas ir kelia mums iššūkį, kad galėtume pažinti save. Savo žodžiais Jis reikalauja, kad grįžtume į save. Štai kodėl Jėzaus išsakyti „kiek“, „kaip“ ir „kas“ kviečia mus šiandien apmąstyti „kodėl“. Šiandienos „kodėl“ yra „kodėl atleisti?“.

Dievas pažįsta žmogaus širdį, mano širdį, nes pats ją suformavo, girdime psalmėse. Jis žino mūsų širdžių gylį, plotį, aukštį. Štai kodėl Jis sako, kad turime atleisti iš visos širdies. Visgi atleidimas nėra kažkas spontaniško. Atleidimas yra KELIAS, kuriuo reikia eiti žingsnis po žingsnio. Jėzus pažįsta žmogaus širdį ir nesako, kad turime atleisti iš karto. Pasakymas „aš tau atleidžiu“, kai mano širdyje gyvena sužeidimo skausmas, nereiškia „aš tau atleidžiu“, kai kas nors netyčia užkabina mane troleibuse ar prasilenkdamas gatvėje; tai yra mandagu, bet neturi tokios pat vertės. Tikrojo atleidimo nereikėtų priimti lengvabūdiškai. Tai parodo, kad atleidimas nėra vienodas. Jėzus mums kalba apie atleidimą, kai širdis yra sužeista, o ne tuomet, kai yra užkabinta alkūnė ar numintas batas, nes būtent širdies sužeidimas reikalauja kelionės, reikalauja gydymo. Ir kai Jis mums sako, kad turime atleisti, Jis reikalauja, jog eitume būtent šiuo atleidimo keliu.

Unsplash.com nuotrauka

IV a. krikščionių autorius ir vienuolis Evagrijus Pontietis sakė, kad, kai kenčiame nuo blogio, mūsų širdyse atsiveria bedugnė. Štai kodėl jaučiame tuštumą savo viduje; patiriamas blogis išrausia duobę mūsų širdyje, jaučiamės apiplėšti, sužeisti, praradę dalį savęs. Tačiau žmogaus širdis niekada nebūna tuščia, po patirto blogio ji prisipildo kažko kito. Kas užpildo mūsų širdies tuštumą? Patirtas blogis labai dažnai sukelia pyktį, neapykantą, keršto troškimą, ir būtent tai užpildo mano širdį, užpildo tą blogio išraustą duobę. Tad kaip galiu atleisti iš širdies gelmių, kaip galiu nusileisti į tą gelmę ir nuo jos atsispirti, jei mano širdies gelmė yra visiškai nepasiekiama, nes pilna ją pripildžiusio blogio šlamšto?

Būtent todėl atleidimas visada turi savo „prieš“ ir „po“. Tai ne tik kelias, tai gijimo kelias. Siracido knygoje skaitome: „Argi galėtų žmogus puoselėti pyktį ant artimo ir laukti iš Viešpaties išgydymo?“ (Si 27, 30–28, 7). Kitaip tarus, jei žmogus pyksta ant kito žmogaus, kaip jis gali prašyti Dievo išgydymo? Tai reiškia, kad pati šio atleidimo kelio pradžia yra širdies apvalymas. Kad galėtume nusileisti į savo širdies gelmes, kad galėtų prasidėti gijimas, turime atsikratyti pykčio, neapykantos ir keršto troškimo, arba tiksliau – turime neleisti jiems mus užvaldyti, mus „apsėsti“. Tai yra stovėjimas šalia bedugnės ir budėjimas, saugojimas jos nuo dar didesnio blogio, nuo lėtinio blogio, blogio ligos, kurią sukelia pyktis, pagieža ir keršto troškimas.

Akivaizdu, kad tai nėra lengva, tam visada reikia laiko. Išmokti gyventi su šia blogio sukurta tuštuma ir neužpildyti jos dvasinėmis atliekomis yra procesas, kuris kartais būna labai ilgas ir skausmingas, bet būtinas. Tai sudėtinga, o malda, t. y. nuolatinis Dievo buvimo ieškojimas, yra pagrindinė priemonė jam pasiekti. Neabejotinai jūsų galvose kyla mintis, kad lengva pasakyti „melskis“, tačiau kiekvienas iš mūsų turi rasti savo būdą, kad Dievas prakalbintų mano širdį, kaip neįsileisti blogio, kaip jam pasipriešinti, nes tai yra beveik kasdienė kova ir paieškos. Tai gali būti paprasta malda, panaši į šventojo Serafimo Saroviečio žodžius: „Kai tavo širdis nerami, nepaliaujamai kartok: „Viešpatie, suteik man ramybę“, tai gali būti paveikslas ar vitražas bažnyčioje, muzikos kūrinys, kurie gali ne tik sužadinti emocijas, bet ir nuraminti širdį, suteikti troškimą eiti susitikti su Dievu.

Širdies apvalymas ir tokios būsenos išlaikymas yra žingsnis tikrojo atleidimo link, nes leidžia mums nusileisti į pačią gelmę, į savo širdies gelmę. Tačiau vėlgi, kodėl mums reikia leistis į širdies gelmes? Kalno pamoksle Jėzus mums sako: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą!“ Kas sugeba nutyrinti, apvalyti savo širdį, tam Dievas parodo savo veidą. Savo širdies gelmėse randame Dievo veidą, ir būtent čia, šioje gelmėje, pripildytoje Dievo artumo, pagaliau galime ištarti žodžius: „Aš atleidžiu.“ Atleiskite iš savo širdies gelmių. Dievo veidas, kurį atrandame savo širdies gelmėse, t. y. savo egzistencijos centre, leidžia mums matyti save ir kitus taip, kaip mus mato Dievas. Privalau atleisti, nes Dievas man atleido ir toliau atleidžia labai daug, iki pat Kryžiaus. Ir Dievas atleidžia laisvai!

Tai visiškai nereiškia, kad reikia atmesti teisingumą. Dievas yra teisingas, bet Jis taip pat ir gailestingas. Kai Jėzus prašo mūsų atleisti, Jis neklausia, ar kitas nusipelnė, kad jam būtų atleista. Jis paprasčiausiai sako: „Tu privalai atleisti.“ Rytų vienuolių tradicijoje yra posakis, kuris sako: „Aš tau atleidžiu ne todėl, kad tu to nusipelnei, bet todėl, kad man reikia ramybės!“ Tai reiškia, kad, ištarę „aš tau atleidžiu“, pradedame kitą etapą – tikrąjį širdies išgydymą.

Tuo visiškai nenorima pasakyti, kad atgauname tai, ką praradome, kas iš mūsų buvo pavogta. Ne. Kai tamsiąją tuštumą užpildo Dievo šviesa ir pamažu gyja širdies žaizdos, nors randai ir lieka, mes išmokstame gyventi naujai, gyventi su tuo, ką patyrėme. Tai ir yra Dievo dovana, vadinama širdies neturtu, dvasios neturtu: „Palaiminti vargdieniai (arba „neturtėliai“) dvasia, nes jūsų yra dangaus karalystė.“ Būtent šis širdies neturtas nukreipia Dievo malonę į mūsų gyvenimą, o blogis, kurį patiriame, tampa išminties ir meilės šaltiniu kitiems, ypač tiems, kurie kenčia, kuriems tenka patirti blogį.

Taigi matote, kad kelias į atleidimą nėra paprastas; jis ilgas ir sunkus. Tačiau jis yra malonės kelias, jei tampa Dievo veido ieškojimu. Jėzus mus moko atleisti iki begalybės, kad nenugrimztume į blogio tamsą. Atleidžiame pirmiausia ne todėl, kad kitam reikia mūsų atleidimo (dažniausiai tas, kuris padarė man blogį, jo net neprašo), bet todėl, kad jo reikia mums. Jei neatleidžiame, patiriamas blogis gali tapti mūsų, o per mus ir tų, kuriuos mylime, pražūties šaltiniu.

Dievas yra vienintelis, kuris gali mus išmokyti atleisti, nes Jis pirmas atleido; Jis yra atleidimo šaltinis. Jis atleidžia iš visos širdies ir moko mus giliai pasinerti į savo širdį, kad galėtume iš tiesų atleisti.

Kun. Jokūbas Marija Goštautas OP

Bernardinai.lt