Kai atsiveriu Dievui, atsiveriu ir Jo pasauliui. Prisiliečiu prie Dievo slėpinio. Ieškodama Dievo atrandu gyvenimą Jo pasaulyje. Aš galiu surasti Dievą, nes Jis atėjo pas mane. Pas kiekvieną sielą – net pas tą, kuri Dievo nelaukė. Dievas atėjo atsinešdamas savo pasaulį, vertybes, pagal kurias kuriame savo gyvenimą.

Viešpats atėjo be triukšmo, labai tyliai. Netrukdydamas. Atėjo į žmogaus pasaulį, kuris buvo šaltas, nes buvo neatvertos žmogaus širdies durys. Ir Dievas tas duris atidarė. Atidarė įleisdamas savo pasaulio dvasią.

Ir aš prie Dievo pasaulio prisiliečiau. Įžengusi į Betliejaus erdvę, prisiliečiau prie dieviškojo Kūdikio, Kuris atvėrė naują erą ir pažadino mano širdį. Čia, prie gulinčio ėdžiose Jėzaus, mano širdis surado Dievą Jo pasaulyje. Dievas padovanojo save. Ir pakeitė mane. Mano širdis atpažino savo Dievą. Tokį neapgintą.

Neapginta Meilė. Aš prisiliečiu prie jos ir patenku į Dievo pasaulį. Čia – prie Jėzaus ėdžių. Tas mažytis stebuklas, gulintis ėdžiose, leido pažinti Jį, Dievą. Aš ateinu čia, nes mano širdis nebetelpa ribotame pasaulyje. Mažas Viešpats atnešė didelį, platų pasaulį. Ir aš prisiliečiau prie Dievo pasaulio jau pirmosiomis Viešpaties gimimo akimirkomis. Pasitikau Dievą, nes man Jo trūko. Viešpatį atpažinau iš karto. Dėl Jo meilės ir mažumo. Dėl Jo pasaulio tobulumo. Įėjau į Dievo pasaulį kaip kviečiama viešnia. Ir pasilikau jame.

Daug nuostabių dalykų surandu Dievo pasaulyje. Kiekvienas prisilietimas prie Dievo pasaulio atneša atradimų ir kartu begalybės pojūtį. Begalybės, kuriai priklausau ir aš. Ir toje begalybėje sutinku jos Kūrėją, vis atnaujinantį mano širdies kraštovaizdį. Dievo pasaulio ieškau visur – kituose ir savyje. Savo vienatvėje. Vienatvės tyloje aš išgirstu Dievo atodūsį. Lyg palengvėjimo. Lyg apleistumo. Kai pasirenku Dievo pasaulį, Jis prisikelia mano širdyje. Lyg mirties ir nebūtų buvę.

Dievo pasaulyje nėra mirties. Yra Dievas ir žmogus. Ir jų tarpusavio santykiai, gimstantys po kiekvieno mano teisingo pasirinkimo. Geram pasirinkimui nuolat ruošiu savo širdį ir protą, mintis. Nes tai lemia mano dabartį ir ateitį. Lemia mano amžinybę. Lemia, ar atrasiu Dievo pasaulį. Ieškodama Dievo pasaulio, ieškau Dievo pėdsakų ir keliauju istorijoje per Viešpaties gyvenimą žemėje.

Šiuo metu sutinku Viešpatį Šventajame Rašte su Jo pamokymais ir neginčijamomis tiesomis. Ta tiesa atveda mane į Dievo pasaulį be kelionės vingių ir paklydimų. Nubrėžta linija. Nurodyta kryptis. Dievo Dvasios Šventajame Rašte įkvėpta, aš vis iš naujo atrandu Dievo savybes, kurios atskleidžia Dievo pasaulio unikalumą ir nepakartojamą to Dievo pasaulio žavesį. Dievas gyvena tarp Šventojo Rašto žodžių ir įkvepia sielas ieškoti Dievo pasaulio išsiveržiant iš savo ribotumo ir nuodėmės. Nuodėmės, per kurią Viešpats mirė ant kryžiaus.

Kryžius yra tikrovė – ir dabarties tikrovė taip pat. Tai taip pat Dievo pasaulis. Ir kryžius yra neatsiejama jo dalis. Be Viešpaties kryžiaus Dievo pasaulis buvo netobulas, neišgyventas ir be prisikėlimo. Aš prisiliečiu prie kryžiaus – prisiliečiu ir prie Dievo pasaulio. Viešpaties malda Alyvų sode primena, kaip svarbu pasirinkti Dievo valią. Net jei tai būtų kryžius. Atsisakyti Dievo siųsto kryžiaus – tai atsisakyti eiti su Dievu. Nusisukti nuo laimingos amžinybės kelio.

Amžinybės kelio pradžia – tai Viešpaties kryžiaus kelias. Būna, kai aš noriu tą kryžiaus kelią paneigti, paneigti kančią, nes ji skaudžiai paliečia ir mane. Bet taip paneigčiau ir prisikėlimą. Nuo kryžiaus sunkumo Viešpats parpuola po kryžiumi. Parpuola, kad aš atsikelčiau. Viešpats eina su kryžiumi Tėvo nurodytu keliu. Eina į savo mirties vietą ir prisikėlimo stebuklą.

Viešpaties prisikėlimas yra taip pat Dievo pasaulio dalis. Čia randu atsakymus. Apie Dievo galybę ir meilę. Apie Dievo nemirtingumą. Apie Dievo amžinumą. Jėzaus Kristaus prisikėlimas kalba apie Dievo pasaulio kitoniškumą ir tai, kad mirtis yra pavaldi Dievui. Mirtis neturi galios. Nediktuoja savo sąlygų ir paklūsta Dievui. Viešpats mirė ir prisikėlė dėl manęs, kad aš prisikelčiau ir patekčiau į Dievo pasaulį. Pirmiausia, kad prisikelčiau iš nuodėmių, atsisakyčiau blogio ir pasirinkčiau Dievo pasaulį. Mažiausias prisilietimas prie Dievo pasaulio nuramina mano širdį, sustiprina tikėjimą.

Nuo amžių Dievas laukė manęs savo pasaulyje. Palikusi savo nuodėmes atrandu naują tikrovę, prisiliečiu prie jos ir žinau, kad joje pasiliksiu. Būti Dievo pasaulyje – tai būti be kaltės. Būti Dievo palaimintai. Būti vienintelei su tokia širdimi, kurią išsiugdžiau per visą gyvenimą. Mūsų visų širdys yra vienintelės. Niekas negali pakartoti mano meilės Dievui. Niekas negali nueiti kelio pas Dievą tuo pačiu žingsniu ir nėra tokios pat minties. Nėra tokio pat ištarto žodžio niuanso. Nėra tokio pat gyvenimo, nėra tokio paties ilgesio. Nėra tokios pačios meilės. Viskas yra savita ir nepakartojama.

Ir ta Dievo meilė lydi mane, saugodama nuo neteisingų pasirinkimų ir bėgimo nuo Dievo tikrovės. Aš netelpu savo pasaulyje. Jis ribotas ir ankštas. Tokiame pasaulyje aš netobulėju, nematau savo sielos galimybių lyg pradžia liktų pradiniame taške. Stovėdama kryžkelėje, nežinau, kokį kelią pasirinkti. Čia aš neišaugu iš kūdikystės rūbelių ir mąstau vienodai. Nesugebu priimti sprendimų, galinčių keisti mano elgseną ir širdį. Savo ribotame pasaulyje aš nesutinku Dievo.

Ir tada sudedu rankas maldai, kad Dievo padedama rasčiau kryptį į Dievo pasaulį. Kad prisiliesčiau prie Dievo pasaulio su viltimi jame pasilikti. Su viltimi pasitikti savo prisikėlimą. Dievo pasaulyje.

 

Virginija Adomonytė

Bernardinai.lt