Kadangi Jėzaus krauju atpirktuosius sieja toks pats likimas, kaip ir Jo, todėl mūsų teisingai suprastas nuolankumas yra raktas į Dangų. Kaip dalis angelų, nusigręžusių nuo nuolankaus tarnavimo Aukščiausiajam dėl išdidumo, iš Šviesos karalystės paniro į Tamsos, taip mes (per Dievo Sūnaus nuolankumo Auką) esame išlaisvinti iš vidinio savo sugedimo gelmių. Kadangi Kristus – Visatos Valdovas – drąsiai žengė kilniausiu nusižeminimo keliu iki visiško „susinaikinimo“ ant dviejų medžio skersinių dėl mūsų, todėl ir tikintiesiems skirta siekti Jo karališko nuolankumo dorybės, kurios esmė glūdi tuose pažeminimų veiksmuose, kurie, Dievui teikdami garbę, vis labiau juos vienija su Nukryžiuotuoju.

Nors ši iliustracija stebina, bet įvykio tikrumas liudija, jog kraštutinių nusižeminimų atvejais Dangus prabyla čia ir dabar. Šv. sesuo Faustina savo knygoje „Dienoraštis“ rašė: „Vieną kartą mums su seserimi N. esant virtuvėje, ji ant manęs šiek tiek supyko ir liepė man už atgailą atsisėsti ant stalo, o pati daug dirbo, tvarkė ir šveitė, o aš sėdėjau ant stalo. Seserys ateidavo ir stebėjosi, kad sėdžiu ant stalo, kiekviena pasakė, ką norėjo. (…) Iš tiesų kiek kartų per tą laiką atlikau atsižadėjimo aktų, vienas Dievas težino. Galvojau, kad sudegsiu iš gėdos. Dievas ne kartą pats leisdavo tokius dalykus, kad vidujai tobulėčiau, bet už šį pažeminimą Jis man atlygino didžiule paguoda. Palaiminimo metu išvydau Jį nepaprastai gražų. Jėzus pažvelgė į mane ir tarė: Dukra mano, nebijok kentėjimų, esu su tavimi.“

Jei nebūtume sukurti pagal Dievo paveikslą bei panašumą, neturėtume išaukštinimo dalies Kristaus prisikėlime. Bet kadangi Dievas Tėvas į mus žvelgia per savo Sūnaus atliktą žygdarbį ant Kryžiaus, mato, kad tie, kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje, (…) bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai. Taigi nors dabar mūsų būsimosios asmeninės garbės apreiškimo spindesį dar dengia tam tikras paslapties šydas, tačiau jei stengsimės iš naujo apmąstyti kad ir šiuos Jo žodžius: Iš savęs aš nieko negaliu daryti, (…) nes aš ieškau ne savo valios, bet valios To, kuris mane yra siuntęs; aš nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė; aš neieškau sau garbės; žodis, kurį girdite, ne mano (Jn 14, 24), ryškiau suspindės nuolankiaširdžio Dievo Avinėlio charakterio patrauklumas, tolydžio užvaldantis mūsų dėmesį bei širdis… Vien iš dieviškai nuolankios meilės Tėvui, Dvasiai bei mums, kurios pritvinusi buvo Avinėlio širdis, Jis skelbė Žinią bei darė stebuklingus ženklus, kad aplinkiniai suprastų, jog Jis yra „susimažinęs“ Visagalis, nes atėjo būti visiems Tarnu.

Prisimename Zebediejaus sūnų motiną, prašiusią Jėzų, kad Karalystėje jos vaikai sėdėtų arčiausiai Jo… Viešpats sakė, kad jie prašo, ko nesupranta. Kiek daug pasaulyje neišklausytų maldų, kurių motyvai perdėm žmogiški ir atsieti nuo Dievo valios pažinimo! Beje, minėtas prašymas net papiktino kitus Kristaus mokinius… Išganymo atžvilgiu mums svarbiausia ne numatyta buveinė danguje, bet kaip tvarkyti gyvenimą, kad galėtume akis į akį regėti Jėzų! Kelio į dangų programa trumpa: Kas iš jūsų norėtų tapti didžiausias, tebūnie jūsų tarnas. Taigi tarnystė dėl Dievo garbės kitiems (be abejo, nesitaikstant nei su viena savo nuodėme) – bilieto „pirkimas“ kelionei ten, iš kur niekas nenori grįžti į žemę… (plg. 1 Kor 2, 9).

Po Sekminių malonių išsiliejimo ant apaštalų jų kasdienybė pražydo dorybėmis. Šventosios Dvasios jėga, galingai veikianti juose, jiems suteikė išminties suvokti, kad viskas, ką jie gavo iš Dievo Bažnyčios Kūnui augti pasaulyje, yra nuostabi duotybė… Jų dėkingumas Viešpačiui išliko esmine sąlyga save vertinti kukliai, netgi nebijant viešai nusižeminti… Aš esu mažiausias iš apaštalų, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią, nuolankiai apie save bylojo tautų apaštalas Paulius. Jis geriau už kitus suprato, jog „Dievo Sūnaus galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9). Taigi žmogaus puikybė jį pažemins, o nuolankios dvasios žmogus bus pagerbtas (Pat 29, 23).

 

Kun. Vytenis Vaškelis

Bernardinai.lt