Kraunasi...

Nauji dalykai, kuriuos mums davė Ignacas Lojola

 

XVI a. Europoje buvo neramu. Socialinės struktūros griuvo, Bažnyčią draskė nesutarimai ir susiskaldymas, naujos idėjos, nauji būdai užsidirbti pinigų ir sąlytis su naujomis kultūromis griovė nusistovėjusią sampratą apie tai, kaip gyventi. Tai buvo laikas, panašus į mūsų laikus.

Šaltinis: Magnificat leidiniai

Šventasis Ignacas buvo to meto ir mūsų meto žmogus. Jis pasiūlė naują Dievo suvokimo būdą. Pagal senąjį būdą Dievas daugiausia buvo randamas religinėse vietose ir religinėje veikloje, o Ignacas teigė, kad Dievas yra „visuose dalykuose“, t. y. visur. Pagal senąjį mąstymą Dievas buvo griežtas įstatymų leidėjas ir teisėjas. Ignacas suvokė jį kaip be galo dosnų dovanų teikėją. Senasis mąstymas traktavo Dievą kaip nepasiekiamą ir tolimą; Ignacas sakė, kad Jis yra arti ir energingai darbuojasi pasaulyje.

Toks požiūris lėmė naujus dvasinio gyvenimo būdus. Iki pasirodant jėzuitams, švento gyvenimo modelis buvo tylus maldos gyvenimas vienuolyne ar uždarose bendruomenėse. Šitaip gyveno kunigai ir vienuolės, ne paprasti žmonės. Jėzuitai visa tai pakeitė. Ignaciškasis dvasingumas buvo skirtas eiliniams žmonėms, gyvenantiems aktyvų gyvenimą. Jame Dievas buvo suvokiamas kaip esantis visur pasaulyje. „Kristų tūkstančiuos vietų sutiksi, kūnuos dailiuos ne jo, ne jo mielose akyse“, – rašė jėzuitų poetas Džerardas Manlis Hopkinsas (Gerard Manley Hopkins).

Pasak Ignaco, Kristus kviečia mus prisidėti prie Jo darbo. Tai reiškia, kad mūsų pasirinkimai yra labai svarbūs. Pasakyti, kad Ignacas manė, jog geri sprendimai yra svarbūs, būtų per maža. Jie yra transcendentinės svarbos, tiesiogine to žodžio prasme svarbūs mūsų išganymui. Ignacas tikėjo, kad Dievą pažįstame ir savo gyvenimo prasmę randame išmintingai naudodamiesi pasaulio dalykais – savo darbu, santykiais, įvairiomis džiaugsmo bei dvasinio augimo galimybėmis, esančiomis pasaulyje. Pasirinkimai, kuriuos darome dėl šių dalykų, yra patys svarbiausi.

Ignacas mokė į gyvenimą žvelgti jį apmąstant. Kadangi Dievas yra visur, o ypač – mūsų kasdienėse patirtyse, todėl gyvybiškai svarbu Jį ten pastebėti. Itin atidus Ignacas yra vidinio gyvenimo nuosmukiams ir pakilimams. Jis nuovokus, todėl akylai stebi mūsų dvasines bei psichologines „akląsias zonas“ – būdus, kuriais apgaudinėjame save ir randame priežasčių daryti tai, ką norime. Jis labai įtariai vertina įprastą troškimų sampratą. Ignaco manymu, giliausius troškimus į mūsų širdis įdėjo Dievas. Kai palaikome glaudų ryšį su savo autentiškiausiu „aš“, kai žinome, ko iš tikrųjų norime, suvokiame, ko nori Dievas.

Dar vienas dalykas, kurio mus moko Ignacas, yra tai, kad Dievas apipila mus dovanomis ir malonėmis. Mūsų atsakas prasideda nuo paprastos padėkos.

 

Iš anglų kalbos vertė t. Vidmantas Šimkūnas SJ

Bernardinai.lt

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2022-09-09

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt