O kokios yra dėl nesaikingo alkoholio vartojimo šeimose kylančių barnių pasekmės?

Didelė dalis šeimų, su kuriomis tenka dirbti, yra nuolat girtaujantys tėvai. Būdami neblaivūs jie konfliktuoja tarpusavyje ir tokie konfliktai kartais baigiasi smurto proveržiais prieš vieną iš tėvų ar pačius vaikus, kurie pasipainioja po kojomis. Tokiose šeimose tenka matyti, kaip elgiasi vaikai vieni su kitais, jų kalboje daug keiksmažodžių. Sukrečia tai, kad 3 metų vaikas beveik nemoka kalbėti, tačiau keiksmažodžių žodynas būna itin platus. Arba, pavyzdžiui, 4 metų vaikas aiškina vaiko gynėjai, kad jis bus banditas ir visus sumuš. Tenka girdėti, kaip paauglys keiksmažodžiais apibūdina savo mamą, nes kitų žodžių paprasčiausiai nemoka.

Kaip konflikto metu tėvai manipuliuoja vaikais?

Vienas iš tėvų gali prisiimti aukos vaidmenį. Pavyzdžiui, mama, kurios niekas nemyli, kuri dėl visų aukojasi, jaučiasi neįvertina, gyvena su vyru alkoholiku. Arba vienas iš tėvų per mažai uždirba, kad patenkintų šeimos poreikius. Tėvai priverčia vaiką jaustis kaltu. Jei vaikas nedaro to, ko nori tėvai, vaikas tampa blogu, nesukalbamu. Pasekmės tokio tėvų elgesio vaikui yra skaudžios, tai – menka savivertė, nepasitikėjimas savimi ir kitais, kaltės jausmas ir negebėjimas užmegzti artimų ir šiltų santykių, manipuliacija kitais žmonėmis.

Kartais atsitinka taip, kad ne tik tėvai pradeda naudotis vaikais, bet ir vaikai, paaugliai manipuliuoja savo tėvais. Jie sako tėvams tai, ką jie nori išgirsti, prašo dovanų, persako, ką kalba tėvai vienas apie kitą ir pan. Galimas ir šantažas tėvų atžvilgiu, vaikai grasina, kad kreipsis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą.

Kaip vaikai reaguoja į tėvų barnius dėl netinkamo jų pačių elgesio?

Jei konfliktų metu tėvai pykstasi dėl vaiko elgesio ir vaikas išgirsta tėvus negatyviai apie jį atsiliepiant, žeminant, jis pasijaučia nevykėliu, įskaudintu, atsiranda bejėgiškumo jausmas. Jo pyktis ir netinkamas elgesys tokiu atveju tikrai nesikeis, tik dar pablogės. Nuolatinė neigiama nuostata ir konfliktai daugiausiai prisideda prie neigiamo savęs vertinimo, tokiu elgesiu vaikas galimai siekia dėmesio ir jį gauna, kad ir negatyviu būdu.

Šeimoje nereikia bijoti rodyti savo jausmų, pykčio, nusivylimo, liūdesio, baimės, nes svarbiausia kalbėtis su vaiku ir jam aiškinti, koks jo elgesys ir kodėl tėvams sukėlė tokius jausmus. Taip vaikas nesijaus puolamas. Kitu atveju atsiranda didelis gynybiškumas, o situacija taip ir lieka nepasikeitusi, santykiai su tėvais lieka dar labiau įtemti, konfliktiški, atitolę.

Kaip keičiasi vaiko, kurio šeimoje nuolat konfliktuojama, elgsena?  

Pats konfliktas nėra problema – problema yra negebėjimas jos taikiai spręsti. Manipuliavimas vaiku,  jo įtraukimas į konfliktus, liepimas rinktis tarp tėčio ar mamos, yra itin žalingas ir gali sietis su įvairiomis vaikų prisitaikymo problemomis. Labai svarbu, kaip pykdamiesi elgiasi tėvai. Vaikai šeimoje mokosi įvairių įgūdžių, elgesio ir bendravimo, vertybių paprasčiausiu būdu – stebėdami ir atkartodami tėvų elgesį. Vaikai būdami šalia ar net dalyvaudami konfliktuose mokosi, kaip reikia pykti, kokius žodžius sakyti, veiksmus atlikti. Tokį elgesį jie kartoja konfliktuodami su broliais ar seserimis, klasiokais, draugais, o vėliau ir su suaugusiais: tėvais, mokytojais.

Yra vaikų, kurie bando sutaikyti tėvus, guosti vieną arba kitą, jaučiasi bejėgiai, ima tėvams pataikauti. Kiti patys tampa agresyvūs, pradeda rėkti ant tėvų, kad tėvų pykčiai jiems atsibodo, kad nebenori su jais gyventi, prašo, kad tėvai baigtų pyktis arba tiesiog pasišalina iš konflikto zonos. Mergaitės labiau linkusios tėvus guosti, o berniukai pykti.

Būna, kad konfliktuodami tėvai nerodo savo emocijų, vienas nuo kito atsitraukia, prasideda ilgi nekalbadieniai. Tokiu atveju jie praranda galimybę ne tik įveikti problemas, bet ir savo vaikams rodo netinkamą konflikto sprendimo strategijos pavyzdį. Kaip tokiu atveju jaučiasi vaikas? Vaikas jaučia įtampą, baimę, nerimą, nes nežino, kas atsitiko, kodėl su juo apie tai nesikalbama, slepiama. Tokiais momentais vaikas gali prisigalvoti baisiausių dalykų, kodėl tėvai nebendrauja vienas su kitu. Niekas taip neslegia kaip nežinomybė.

Tokia toksiška šeimos aplinka neigiamai veikia vaiko psichinę sveikatą, vaiko elgesį, savivertę, atsiranda socialinis nerimas, vienatvė bei adaptacijos sunkumai, nepasitikėjimas tėvais ir kitais suaugusiais.

Kaip atpažinti konfliktiškoje aplinkoje augantį vaiką?

Tokiose šeimose augantys vaikai gali būti pikti, agresyvūs, nerimastingi, emociškai nestabilūs, būti linkę dėl tėvų pykčių kaltinti save. Vaikas išsiugdo didelę galimos grėsmės baimę, jautrumą, pažeidžiamumą. Į paprastas situacijas namuose, kieme, mokykloje jis gali reaguoti pykčio protrūkiais: rėkti, žeminti, keiktis pamokoje ar žaisdamas. Nors tokiai vaiko reakcijai tarsi ir nebuvo priežasties.

Kitas vaikas atvirkščiai: gali būti labai išsigandęs, jausti nerimą, pyktį, bejėgiškumą, prisiimti kaltę dėl tėvų pykčių sau. Taip vaikas užsidaro savyje, regresuoja, pradeda kaip kūdikis čiulpti pirštus,  atsinaujina arba atsiranda naktinis šlapinimasis į lovą (enurezė), atsiranda tikai, nerimas, vangumas, somatinės ligos.

Ar vaikai yra linkę atleisti tėvams? 

Taip, vaikai nori būti mylimi, gyventi su savo tėvais, tačiau patirtos nuoskaudos juos žaloja emociškai, randai ilgai lieka giliai širdyje. Žala vaiko psichinei sveikatai jau būna padaryta. Vienas iš pavyzdžių: berniukas (pradinukas) patyrė smurtą šeimoje, ant kūnelio liko mėlynės. Tačiau po mėnesio jis buvo labai pasiilgęs artimųjų, nesuprato, kodėl negali pas juos grįžti, „nes mėlynių beveik nebesimato ir jam nebeskauda“.

Kaip, kilus tarpusavio konfliktui, tėvai galėtų apsaugoti savo vaiką?

Nors ir labai sunku, aštrėjant konfliktui svarbu laiku pastebėti kylantį pavojų savo ar savo artimųjų sveikatai ir atsitraukti. Konflikto įkarštyje pamatyti savo vaiką, atkreipti dėmesį į tai,  kaip jis jaučiasi, ką sako jo kūno kalba. Galbūt, kai kažkuris iš tėvų pirmas išeis iš „mūšio lauko“, tai bus padės tėvams baigti konfliktą.

Vėliau, jau nurimus aistroms, būtina pasikalbėti su vaiku ir paaiškinti, kad konfliktas kilo ne dėl jo ir vaikas yra mylimas toks, koks yra. Labai svarbu atsiprašyti, kad nesusivaldė, kad vaikas tapo konflikto dalyviu ar stebėtoju. Taip pat ir pasikalbėti apie tai, kaip jis jautėsi, kokius jausmus patyrė.

Rekomenduočiau šia tema tėvams perskaityti Suzanos Forvard knygą „Toksiški tėvai“. Autorė rašo, kad konfliktai turi ir gerą poveikį vaikui – jis tikroviškiau suvokia pasaulį, išmoksta tinkamai juos spręsti. Aišku, tam būtina viena sąlyga – suaugusieji turi išmokti valdyti situacijas.