TIKRASIS NUTEISINIMAS,

Mons. Adolfas Grušas

Kažin, ar Įstatymo mokytojas tikrai norėjo žinoti, ką reikia daryti, norint laimėti amžinąjį gyvenimą?Kur kas panašiau, jog jam rūpėjo pakalbėti apie tai, ištirti klausimą, sužinoti dar vieną nuomonę, sukelti diskusiją, padaryti išvadas, kurios, ko gero, nieko neįpareigotų… Būtų tik įmanoma sakyti, jog dar vienas klausimas buvo apsvarstytas.

Tai labai puikiai daro visų laikų teoretikai. Jiems svarbu žinoti, drauge pernelyg neįsipareigojant.

Tačiau Jėzus nepalaikė tokios pozicijos. Tebus man atleista, tačiau susidaro įspūdis, jog Jėzui nepriimtini žmonės, kurie žino viską, yra pasirengę duoti nurodymus kitiems, bet niekuomet net nemėgina to paliudyti savo gyvenimu.

Išganytojui nerūpėjo veltis į teologinę diskusiją, todėl Jis gana aštriai paklausė: O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?

Vincento van Gogo „Gailestingas samarietis“

Jėzus neabejojo, kad Įstatymo mokytojas atsakys teisingai, pagal visus tikėjimo reikalavimus, todėl iškart pridūrė: Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi.

Net išklausęs palyginimo apie gailestingąjį samarietį, Įstatymo mokytojas mėgino apsiriboti palyginime minimų asmenų teoriniu įvertinimu, bet Jėzui kur kas labiau rūpėjo pabrėžti, kaip turi elgtis pats klausantysis: Eik ir tu taip daryk!

Viešpats atkakliai kartoja žodį: „Daryk“. Jis tarsi kalbėtų Įstatymo mokytojui: „Žinai viską, tačiau, kol neišmokai to daryti, tavo žinojimas yra nieko vertas, nenaudingas, kaip iš apyvartos išėjęs pinigas“.

Krikščioniško gyvenimo požiūriu pažinimas nėra vien tik paprastas žinojimas, netgi ne sugebėjimas matyti, bet užsiangažavimas, pastangos daryti tai, kas yra gera ir būtina.

Žmogų pažįstame ne tada, kai žinome apie jį visas būtas ir nebūtas smulkmenas, bet tuomet, kai jį mylime. Pažįstame jį, kai savo gyvenimu įsipareigojame jam, atiduodame save. Juk ir pats Kristus yra ganytojas, kuris pažįsta savo avis todėl, kad už jas atidavė savo gyvybę.

Žinome, kas yra mūsų artimas, ne tada, kai esame atsitvėrę nuo jo protingų knygų siena, bet kuomet artinamės prie jo, įveikiame atstumus, nužengiame nuo savo išminties aukštybių. Tada suprantame, jog žmogus iš tiesų yra visai prie pat. Jis yra artimas.

Dar labiau pažengiame tame pažinime tada, kai rūpinamės savo artimu, kai jo poreikiai ir lūkesčiai mums nebėra svetimi, kai leidžiamės įtraukiami į jo gyvenimą, kai atsiduriame konkrečioje situacijoje kartu su juo, mūsų artimu.

Jėzus, atsakydamas Įstatymo mokytojui, neapsiribojo žodžiais: Gerai atsakei, bet pridūrė: Tai daryk ir gyvensi.

Dar kartą susiduriame su Viešpaties įsakymu, kuris yra labai aktualus mūsų dienoms, net, drįsčiau sakyti, ypatingai mūsų dienoms.

Mūsų tikėjimas nėra vien tik išsakytos tiesos, kurias išmokus, jau galima laikyti save teisiu žmogumi. Kur kas svarbiau už nudailintas mintis, protingus paaiškinimus yra širdį gniaužiantis susijaudinimas.

Kalbame apie širdį…

Tikintysis tik tada galės jaustis teisus, kai nebijos mylėti, nesilaikys perdėtų atstumų, nesibijos, kad susiteps rankas, kai nebijos atiduoti savęs…

Ir kaip tik tada, jis veikiausiai nebelaikys savęs teisiu. Jis bus artimas… žmogus, kuris nori daryti gera, ir galvoja ne apie galutinį nuteisinimą, bet apie tai, kaip kuo daugiau pagelbėti kitiems.

Tai ir bus jo teisumas.